Toni Morrison. „Mylima“ – Vilnius: Vaga, 2000. – 359 p.
Sveiki,
Ką žinote
apie juodaodžių vergystės vargus grožinėje literatūroje, išverstus į lietuvių
kalbą? Aš prisimenu nebent vaikystėje skaitytą Hariett Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, kai braukiau ašaras,
yra pas mane užmesta ir Harper Lee Nežudyk
strazdo giesmininko. Ir žinoma, jau seniai skaitytas Toni Morrison (g. 1931) romanas Sula.
Daugiau, kažin, ar beatkapstyčiau. Visgi Sula
buvo išties poetiškai jautrus romanas, kuris pasižymėjo geru vertimu, aštria
tolerancijos tema ir skaidria kalba. Apsilankęs skaitytų knygų knygyne,
nusprendžiau griebti ant knygų stirtos padėtą Toni Morrison romaną Mylima
(angl. Beloved), kuri per
aštuoniolika metų Lietuvoje nebuvo nė karto perskaityta – turiu galvoje retro
knygyne įsigytą egzempliorių.
Romanas
apdovanotas Pulitzerio (1988) ir Nobelio (1993) premijomis. Kaip teigia knygos
perrišta popierinė reklaminė juostelė, autorė dar pelnė septynias itin prestižines
literatūrines premijas. Net kontekste apie šią autorę, kalbant apie grožinę
literatūrą, retai ką nors išgirsite, tačiau jos literatūra ypatinga. 1998
metais pasirodė tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurioje nusifilmavo Oprah
Winfrey.
Romanas
Mylima pasakoja apie moterį juodaodę
Sitę, kuri pabėgo nėščia iš juodaodžių vergijos į šiaurines valstijas, kur
vergija jau buvo panaikinta. Tai JAV politinių permainų metas, tačiau autorė
nesistengia nieko politizuoti, tuo labiau užgriozdinti tekstą faktografija,
atrodo, kad tos permainos nuo Sitės labai toli. Autorei rūpi bendražmogiški
dalykai, potrauminė Sitės būsena. Milijonai vergų atgavę laisvę negrįžtamai
pakeitė Amerikos veidą, tačiau dažnai tiek literatūroje, tiek kine
orientuojamasi į patį politinį išsilaisvinimo aktą ir labai mažai dėmesio
skiriama potrauminei sričiai: o kaip toliau gyventi žmogui, kuris visą gyvenimą
gyveno kaip šuo?
Sitės
sužalota siela stebina jautrumu. Dar labiau stebina Toni Morrison gebėjimas sudėtingu
pasakojimo koliažu atskleisti vergystės laikmečio tendencijas. Daugybę vaikų
prigimdžiusi vergė nuo skirtingų baltųjų, myli savo dukrą Denver ir jau
yrančiuose, bet laisvuose namuose, kuriuos paliko Sitės sūnūs, liko tik ji ir
dukra Denver. Denver izoliuota, ji niekur neišeina, gyvena savo pasaulėlyje ir
kiek keista, kad Sitė ir Denver niekur neišeina. Juos aplanko dar vergystės laikotarpiu
Sitę pažinojęs vergas Polas A, kuris yra buvusio Sitės vyro Heilės tikrasis
brolis. Tarp jų užsimezga romanas, tačiau visa toje jų meilės istorijoje yra
tik viena didelė rakštis – potrauminė neišgydoma ir neištrinama patirtis, kuri
vis įtraukia į prisiminimus. Jiedu mokosi iš naujo mylėti, globoti ir
prisirišti, tačiau jiems sunkiai sekasi.
Sitė
turi paslaptį – jos nugara išvagota randų. Ją nėščią plakė už tai, kad norėjo
pabėgti, tačiau didžiausia jos paslaptis, kad ji norėjo iš meilės, kad jos
vaikai nepakliūtų vergvaldžiams, juos visus nužudyti. Tiesa, ji pjūklu nužudo
savo dukrytę ir per tuos daugybę metų jaučiasi tuščia ir visų aplinkinių
smerkiama...
Toni Morrison
Netikėčiausias
T. Morrison sprendimas yra išgauti dvasios pritvinkusį pasakojimą, suteikiant
jam vaiduokliško metafizinio lygmens. Mergaitė vardu Mylima po daugel metų
sugrįžta įsikūnijusi į juodaodę ir šis kadaise žudymo aktas permąstomas iš
naujos perspektyvos, beprotiškai „plakant“ praeities įvykius su dabarties ir
išgaunant kartu traumą patyrusių visų juodaodžių problemą. Kartais T. Morrison
negailestinga, bet atsargi pasakotoja. Nesistengia atvirai aprašyti kiekvieną
sadistinį aktą, tačiau kartais vos keliais sakiniais ji perteikia sveiku protu
nesuvokiamą tų veikėjų patirtį, pavyzdžiui, kaip Polas A supančiotas ir su
metaliniu žabtu dantyse stebi kieme išdidžiai strikinėjantį gaidį, kurį kadaise
pats išsaugojo, kai šis tebuvo tik viščiukas. Bejėgiškumo vaizdavimo potekstė
skrodžia širdį: kieme gaidys – karalius ir turi daugiau laisvės ir teisių būti
gaidžiu, nei Polas A kada turėjo teisę būti žmogumi. Tokių prasminių laisvės,
kančios ir priklausomybės taiklių rakursų pilnas romanas.
Negalėčiau
pasakyti, kad Mylima priklausytų
magiško realizmo literatūrai, nors metafizikos pasakojime išties daug. Kai kas
bandė komentaruose lyginti su G. G. Marquez Šimtas
metų vienatvės. Tam tikrų sąsajų, žinoma, raiškoje galima rasti, tačiau T.
Morrison Mylima magija nėra tiesioginė,
veikiau ji pasireiškia tik kaip veikėjų jausmų, patirčių ir pasaulėžiūros
filosofija ir psichikos sutrikimais. Nes iš tikrųjų Mylimos atsiradimas po
daugel metų nėra jokia magija, tai tik Sitės ir Denver sukurtas pasaulėžiūros
būdas atpirkti tai, kas buvo prarasta. Tai beprotiškai knygoje veikia, kad net
skaitytojas įtiki, kad tai tikra Mylimos reinkarnacija, tačiau tai viso labo
išsigandusi ir gyvenimo nemačiusi mergaitė, kurią prievartavo ir visą gyvenimą
laikė kambaryje. Tas nesusišnekėjimas su Mylima arba šnekėjimas iš skirtingų
patirties perspektyvų sukelia tokį aklumo disonansą, kad atrodo, kiekvienas
veikėjas gyvena savo hermetiškame pasaulyje, kurdamas atskiras prasmes, nes
niekada nebuvo augę laisvėje ir nesuvokia, kad kitas gali mąstyti ir jausti
kitaip. Galų gale būti individualiu asmeniu.
Galima
be galo daug pasakyti apie šį puikų romaną, analizuoti ir netgi įvairiai
interpretuoti kai kurias vietas, sprendimus atskleisti potrauminę vergystės problemą,
tačiau visumoje atrodo, kad T. Morrison sukūrė nepakeliamą kančios romaną –
motina nužudo savo dukrą ir išprotėja. Ir kas baisiausia užvertus šį pasakojimą,
kas gali iš esmės nutikti tik pačios aukščiausios prabos literatūroje, yra tai,
kad autorei pavyko perteikti nelengvais, bet talentingais būdais tos
nesuvokiamos sielą luošinančios kančios grožį ir prasmę.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą