Sveiki,
Netikėtai
perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės
Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės
diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame
pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia
kūrybinio rašymo kursus.
Perskaitęs „Ramybės
dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste
pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties,
kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį
gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti,
atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F.
Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau
lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns
ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio
dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas
dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas
ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką
prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.
Kitą vertus
pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo
ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip
gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir
čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis
neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į
parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui,
kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto
pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės
dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.
Apsakyme
sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja
nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą
pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas
sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie
destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo
angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis
apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma
istorija apie susifeilinimą, menkniekį,
iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas
impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi
buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus
laikrodukas tiksės Berto širdis.
Sveikinu autorę
su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą