Knyga: Arundhati Roy "Didžiausios laimės ministerija"

Arundhati Roy. „Didžiausios laimės ministerija“ – Vilnius: Alma litera, 2018 – 406 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas žino indų rašytoją Arundhati Roy (g. 1961), tas tikriausiai skaitė jos puikųjį romaną Mažmožių dievas, sulaukusį ne vienos laidos lietuvių kalba. 1997 metais už šį romaną autorė pelnė Booker premiją ir nuo to karto neberašė jokios grožinės prozos, atsidavė žmogaus teisių veiklai Indijoje ir tik 2007 metais autorė prasitarė, jog rašanti antrąją knygą. Ši veikla pareikalavo dešimties metų – ilgas, tirštas, sudėtingos kompozicijos romanas, taip pavadinčiau Didžiausios laimės ministerija (angl. The Ministry of Utmost Happiness), kuris pateko į ilgąjį Man Booker sąrašą, tačiau tokios sėkmės, kokią turėjo Mažmožių dievas, deja, mano supratimu, nebepavyko pakartoti.

Nepaisant tai, kad pirmoje pastraipoje suformavau visas šabloniškas žinias, kurias galite rasti bet kokiame lietuviškame straipsnyje ar interviu apie A. Roy, bet kalbėti apie šį romaną, nepaminant Mažmožių dievą, kuris, beje, man tuokart dar paaugliui padarė milžinišką įspūdį, tikriausiai neįmanoma. Jeigu pirmasis romanas kur kas labiau literatūrinis, nukreiptas į fiktyvius veikėjų personažus, tai Didžiausios laimės ministerijoje veikiau vaizduojama visos Indijos politinė, socialinė, ekonominė susipriešinimo tragedija. Aktyviai vykdydama žmogaus teisių veiklą, autorė savo literatūros potencialą nukreipė į šią knygą, tvirtindama, kad literatūra geba persmelkti ir pavaizduoti kartais mums per politinius lozungus ir atvirą liudijimą nesuprantamus ryšius visumoje.

Romanas išties netrumpas, tačiau ilgai vengęs knygų apie Indiją – paskutinįkart skaičiau tikriausiai Šantaramą, kurio taip ir nepabaigiau, nes tiesiog pavargau. Didelį įspūdį padarė Salman Rushdie proza, ypač Vidurnakčio vaikai, kuris kaip ir A. Roy Mažmožių dievas – pasauliniai šedevrai. Sakyčiau, šedevras yra ir Didžiausios laimės ministerija, o tai, kad romano skaitymas intensyvus, margas ir šiek tiek apsunkintas nuo politinio rezonanso veikėjų likimuose, man atrodo, tik sveikintinas dalykas. Išties buvau labai pasiilgęs indiškos atmosferos literatūros ir A. Roy romanas vėl sugrąžino šį džiaugsmą.

Manau, autorė ne juokais išvargo rašydama šį romaną, padėkos žodyje, knygos gale, ji dėkoja broliui už tai, kad šis neleidęs jai išprotėti. Aprėpti tautos tragediją ir išlikti literatūriškai juslingai, nepasiduoti dokumentinės prozos jėgai, tai išties, manau, atima daug jėgų, bet užtat dešimtmetį austas pasakojimas nepalieka akylesnio skaitytojo abejingo.

Pasakojimo centre – hidžra Adžam, kuri atitiktų hermafrodito sąvoką (čia vėl prisiminiau Pulicerio premija įvertintą nuostabų J. Eugenides romaną Midlseksas). Hidžros Indijoje turi savo socialinę padėtį ir Adžam ilgą laiką auga ir gyvena su jomis. Pirmieji 100 teksto puslapių itin tvarkingi, nuoseklūs, atskleidžiantys Indijos šalies multikultūrinę erdvę, kurioje visi randa savo vietą. Tiesa, pasakojimas nieko bendra neturi su kiek holivudiškai nusladintu Lūšnynu milijonieriumi, nes A. Roy romane greitai įveda politinių nesantaikos, korupcijos ir susiskaldymo pavyzdžių, kai valdžios organai iš esmės Indijoje tampa tik nusikalstomos grupuotės klanu.

Tikriausiai tokiai didžiulei šaliai kaip Indija didžiausias prakeiksmas yra troškimas išlikti didingai, bet nepavyksta, nes tiek musulmonai, tiek hinduistai tarpusavyje kovoja dėl valdžios ir įtakos. Po kiekvienų rinkimų keičiasi šalies įstatymai tiek šalies gatvėse, tiek viešojoje erdvėje, todėl skurstantys žmonės yra priversti nuolat prisitaikyti prie pokyčių. Adžam yra tas centrinis personažas, kuris šiuos pokyčius atskleidžia savo identiškumu, neišreikštu motinystės instinktu ir požiūriu į pasaulį.

Kita centrinė pasakojimo persona yra tamsiaodė Tila (manoma, pačios autorės prototipas), per kurią (ir su kuria) papasakojama apie tris skirtingus mylimuosius, priklaususiems skirtingiems valdžios ir įsitikinimų barikadoms. Romane per personažus veriasi neblėstantis veikėjų skausmas, kančia, kuri dažniausiai kyla ne iš nepritekliaus, ligų ar bado (kaip mums, vakariečiams, atrodo), bet būtent iš nesaugumo ir nusikalstomos valdžios, kuri nesibodi šaudyti į atvirą minią, įvesti keisčiausius įstatymus, kad galėtų persekioti žmones, juos traumuoti, suimti ir tardyti. Vienas iš tokių, pavyzdžiui, įstatymas dėl karvių žudymo, nes už savaime nuo senatvės padvėsusią karvę tu galėjai būti nužudytas, jeigu ji pastips prie tavo namų.

Arundhati Roy

Didelė veiksmo dalis vyksta Kašmyre, Šiaurės Indijoje, todėl nemažai dėmesio skiriama Pakistano ir Indijos santykiams. Priešingai nei politinėje plokštumoje, viskas kiek kitaip atrodo hidžros Adžam pasaulyje, kuri susirenčia naujus namus šalia lavoninės esančiose giminių kapinėse. Tai išties stulbina – toks atsainus, kone gyvuosius ir mirusiuosius smelkiantis magiškas santykis trypti ant kažkada gyvenusiųjų. Čia nerasite kažin kokių vaiduoklių, autorei mistifikuoti nereikia, nes pati Indija tampa kaip vienas didelis, galingas išsiliejęs sapnas. Daugybė personažų, persipynusių, „atsirišusių“ ir galiausiai vėlei „susirišusių“ į bendrą tautų ir įsitikinimų mazgą. Adžam namuose glaudžiasi visokio plauko tikintieji ir būtent čia absoliučiai nesvarbi, kokia tavo lytis, kokia religija, visi gyvena draugėje pagal savuosius įsitikinimus ir nėra jokios jėgos, kuri žemiausios kastos atstovus kiršintų. Kiršinti nori tik valdžia, nes „skaldyk ir valdyk“ principas galioja net Indijoje.

Iš esmės Adžam namai, pastatyti ant kapinių, tampa visos Indijos metafora, nes po šitiek kraujo, nekaltųjų mirčių, vaizduoja Indiją kaip vieną didelį ir neaprėpiamą kapinyną. Veikėjai suvokia, kad jie taip pat yra lavonai, tik kol kas vaikščiojantys. „Šitaip prasidėjo sukilimas. Visur tvyrojo mirtis. Viskas buvo mirtis. Profesija. Troškimas. Svajonė. Meilė. Pati jaunystė. Mirtis tapo tik dar vienu gyvenimo būdu. Parkus ir pievas, paupius, laukus ir miškų progumas aprėpė kapinės. Iš žemės it mažų vaikų dantys dygo antkapiai. Kiekvienas kaimas, kiekviena apylinkė turėjo savas kapines (p. 291)“.

Net viršelio angliškame ir lietuviškame variantuose pavaizduotas antkapis, ant kurio simboliškai užrašyta, kad čia ilsisi Didžiausios laimės ministerija. Ar toji laimė buvo išreikšta? Manau, kiekvienas skaitytojas susidarys savo nuomonę. Vieniems šioji „ministerija“ taps Adžam namai kapinėse, kurie iš tikrųjų trumpa užuovėja ir laimė valkatoms, kitiems šis pavadinimas reikš kandų politinį spjūvį Indų korumpuotoms ministerijoms, kurios „kuria laimę“, nors šioje knygoje, kaip ir gyvenime, vienos tikrosios tiesos nėra.

Didžiausios laimės ministerija, neįtraukta Lietuvoje į 15min.lt nominuotų tarp geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių šiemet. Manau, tam kiekvienas ras priežasčių, pavyzdžiui, kai kada pasakojimas tapdavo išbalansuotas, įvestas metaforinis Tilos kalbėjimas, dokumentai, laiškai, painiai sumazgyti likimai, bet visumoje knygą vertinčiau kaip galingą epą, kuris, manding, skaitėsi tikrai įdomiau už norvegų K. O. Knausgardo Mano kova: mirtis šeimoje. Visgi nenominuota knyga rodo, kad kasmet mes sulaukiame labai daug geros elitinės literatūros vertimų, kurie aršiai grumiasi ir tiesiog jau nebeįmanoma visko suskaityti...

Knygą vertinu nevienareikšmiškai kaip stiprią Arundhati Roy literatūrinę pergalę ne vien prieš save pačią, bet kaip ir savo tautos pergalę prieš krauju permirkusią istoriją. Tai visų pirma yra skaudus daugiabalsis ir daugiamintis liudijimas apie likimo, politikos, suiručių, revoliucijų blaškomus, mėtomus ir vėtomus gyventojus. Su nepaprastu literatūriniu juslingumu ir emociniu intelektu gebėjimas perteikti visą tą neįsivaizduojamą skausmą yra tikras pasimėgavimas gurmanui skaitytojui. Tekstą išvertusi puiki vertėja Danguolė Žalytė, mano supratimu, vėlei nusipelnė pagyrų, nes tokį tekstą versti reikia nepaprastai daug žinių apie Indiją. Jau daug metų verčianti apie Indiją prozą, vertėja vėlei pademonstravo aukštą pilotažą. Tiesiog puiki knyga. Netgi drįsčiau pavadinti tikru šedevru.

Jūsų Maištinga Siela