Sveiki,
skaitytojai,
Artėjant
šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios
šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee
filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja
apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis
filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys
juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių,
tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms
organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...
Iš esmės
šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija
nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje
lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai,
todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra
papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai
infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga
dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija
kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama
to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...
Nesu
tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau
vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija,
žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino,
kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų
amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas,
kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra
tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie
karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant
šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“
absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be
refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė
situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai
rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus
iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.
Tiesa,
negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis,
besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš
tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali
vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti
apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti
žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar
neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien.
Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi
teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis.
Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame
patiko.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų
vidurkis: 83/100
IMDb:7.6
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą