Filmas: "Rėmas" / "The Frame"

Sveiki,

Labai mėgstu provatyvius filmus su originaliomis ir netikėtomis idėjomis, todėl nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Jamin Winans filmą „Rėmas“ (angl. The Frame) (2014), to paties režisieriaus, kuris 2009 metais pristatė kažkada netikėtai savo struktūra nemenkai protą suplakusį filmą „Rašalas“. Ištikimas savo mindfuck filmo stiliui jis lieka ir „Rėme“, kuriame pasakoja dvi paralelines istorijas apie kriminalinio pasaulio atstovą ir medicinos seselę, turinčią praeities nuoskaudų ir traumų...

Neanalizuodamas turinių ir detalių, nes jų filme yra daug ir jie turi aiškių ryšių su antikos Moiromis (likimo deivėmis), turi ryšių ir su kitais mindfuck stiliaus filmais ir juos nuodugniai galima lyginti ir nagrinėti ir kiekviename krustelėjime įžvelgti genialumą, tačiau filmas, bent jau man, genialumu netviska. Taip, gerai išvystytas siužetas turi idėją, kuri išties verčia suklusti – per televizijos ekraną kalbasi du iki tol tik iš serialų pažįstami personažai. Valio! Tai išties kabina. O kas toliau? Toliau jie stengiasi ištrūkti iš savo formato rėmų, jie netgi (čia naiviausia dalis) vienas kitą teigia mylį! Šiuolaikinė „Romeo ir Džuljeta“ atribota skirtingų dimensijų ir skirtingų žaidimo taisyklių, kuriuos lemia scenaristo potencialas. Filmas tyliai klausia, kodėl personažai negali daryti įtakos savo kūrėjams ir apskritai ar jie ką nors gali, ar jie gyvena kokioje nors kūrėjo sukurtoje tikrovėje? Tokių gerų smegenis sukančių klausimų gali užduoti kiekvienas menininkas, tačiau tai perkelti į filmą išties gali ne kiekvienas. Visgi režisieriui tai tikrai labai gerai pavyko.

Nepaisant mano (kaip, manau, ir daugelio) susižavėjimo formomis ir išgautomis reliatyvumo formomis, labiausiai gniuždė veikėjų vidinių charakterių ir ketinimų tipiškumas. Pernelyg neįdomūs, pernelyg socialiai angažuoti, pernelyg holivudinių filmų ir kai kurių serialų klišėmis virtę veikėjų pasauliai įjungė statiškumo stabdžius. Kai kada scenos, norint perteikti jų asmenines istorijas, buvo pernelyg užvilkintos, nuobodžios ir tiesiog negyvai neaktualios. Trūko dinamikos, suveržtos ir intriguojančios pačios istorijos. Visgi forma filmo labai gera, bet su turiniu, manau, nelabai susitvarkyta. Kur kas labiau vykęs atrodo panašaus stiliaus filmas „Ponas Niekas“. Štai filmo "Pradžia" (2010) forma ir turinys veikia išvien, bet nekonkuruoja. Bet kokiu atveju, manau, filmas tikrai daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela