Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018
– 320 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Kažin,
ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis
knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais
pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar
tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi
visame pasaulyje romanu Kambarys,
pagal kurį buvo pastatytas Oskaru
įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai
pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo
kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.
Taip
jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės
verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt,
sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia
pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją
Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės
permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai,
kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi
tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei
kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės,
bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią
istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus
mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto
dėl religinių ir asmeninių priežasčių.
Libė
stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė
kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima
numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai
balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų
savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji
nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų
visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus,
atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“
aplinkinių marinama mergaite Ana?
Iš pradžių
galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su
vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei
svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos
neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip
gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir
savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir
knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios
trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis
vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.
Apie
„nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas
romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti
šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame
krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į
puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais
laikais nesunku suprasti ir pateisinti.
Emma Donoghue
Knygoje
nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai,
bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio
stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti
pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas,
kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos,
primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma,
Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą
autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte,
ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik
slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad
daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos
kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas
žmogus? (p. 184)“.
Tokio
personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu
stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku
naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama
nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai
sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir
prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę
moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis
kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.
Dar neįpusėjęs
romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad
Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga
vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“
nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys
veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi
autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg
teisingą pabaigą.
Knyga
pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir
moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių
religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį,
nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos
žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam
tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius)
tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri
sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse
atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų
dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą