Sveiki,
Prancūzų
režisierė Claire Denis šiemet Kino pavasario festivalyje turės ištisą savo
filmų retrospektyvą. Seniai mačiau jos filmą „Balta medžiaga“, kuris nepadarė
man kažin kokio įspūdžio – gal buvau nusiteikęs ne tokiam mąsliam ir jautriam
kinui, gal man trūko pramoginio kino ritmo. Rinkdamasis jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. Un beau soleil interieur) (2017), kuris
taip pat buvo pristatytas Kino pavasaryje, jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš
šios juostos ir kad tokiam kinui reikia nemažai kantrybės ir emocinio
nusiteikimo.
Kai kas
gal filmą pavadintų besiužečiu: kvaila moteris naiviai ieško meilės, o jos
nerasdama naktimis ilgai verkia. Išties siužetiškai filmas absurdiškai menkas,
tačiau gabios prancūzų režisierės rankose jis staiga pavirsta tokia gyva ir
kasdieniška žmogiškąja iliuzija, kad vienaip ar kitaip vis tiek susitapatini
arba su Izabele, arba su jos meilužiais. Be didelių įžangų ir sudėtingų
refleksijų, režisierė atsisako net klišinių šiuolaikinės meilės kančios
vaizdavimo būdų – desperatiškų nuotykių. Nepasakysi, kad Izabelei nesileidžia
desperatiškiems nutikimams meilės fronte, tačiau režisierė atsisako bet kokio
holivudinės sugestijos, kai pora leidžiasi į kažkokius sudėtingus išbandymus. Tiesą
sakant, nieko be lovos nuotykių Izabelei ir nepavyksta, o troškulys nuolat
jodinėti vienaragių šalyje subliūška, nes ji renkasi vis ne tuos vyrus ir dėl
to jaučiasi nemylima ir nelaiminga.
Man,
kaip vyrui, visą laiką kilo mintis: kodėl toji naivi Izabelė, kuri šitaip nori
būti mylima iš aplinkos, nespjauna į tas žaibiškas paieškas ir nepradeda
tiesiog mylėti savęs? Taip, ji iš tų moterų, kurios trokšta romantikos, bet
gauna špygą... Nuostabi Juliette Binoche vaidyba – tokia natūrali, savaime
suprantama ir be didesnės ekspresinės jėgos (kaip ir Isabele Hupert) geba
sukurti gelminį depresyvios moters pastangas panagėmis prisikasti iki laimės. Kaip
jau ir įprasta prancūzų kinui, filmas gana plepus, čia esmė yra dialogai,
bendravimas, prisilietimas, kurie vienaip ar kitaip papasakoja apie personažą
gal net daugiau nei jų vienas ar kitas poelgis. Jeigu reiktų įvardyti
didžiausią šio filmo pliusą, tai sakyčiau, kad tai J. Binoche pritrenkianti
organika, beveik be pastangų perteikti suskeldėjusią ir išdžiūvusią moters
vidinę nemeilės žemę. Man patiko filmas labiau už „Baltą medžiagą“.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 79/100
IMDb: 6.0
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą