Knyga: Mathias Enard "Kompasas"

Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019. – 432 p.

Sveiki,

Šiemet, prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas (pranc. Boussole), kuris 2015 metais pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.

2017 metais knyga pateko ir į trumpąjį Man Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su kūriniu Užeina karta arklys į barą (šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai retas atvejis.

Istorija pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose, kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame intervale.  

Nemanau, kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais – dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną. Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.

Taip, kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau, ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“ skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.

Mathias Enard

Kitą vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta, pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.

Nebesigilinant į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą, patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas; tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių, perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai, kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“

Tarp nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių – pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties, kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi potyriai dar tik įvyks. „Smagu įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius, žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko iliuzijas (p. 227)“.

Galima sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais, padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.

Nepaprastas romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija, paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt tik vieną vienintelį kartą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela