Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę
trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo
darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per pertraukas ir
skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio
suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos
konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą
tekstų rinkinį Undinės.
Šie trumpieji
tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“,
tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu
kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis,
netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.
Kai kurie
tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš
kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis,
taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose
išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių
asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie
iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks,
kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį
lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis
laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas
kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną
pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir
abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia
metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.
Priešingai
nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J.
Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo
kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be
atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu:
„Gegužę ji virto margu ir masyviu
pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o
Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“
Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos
vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė,
moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą
balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros
klasika. Jono Biliūno baltoji katytė
viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas
ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.
Jurga Tumasonytė
Kitas
svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai,
kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui,
tekste Skaistykla, kur prie miesto
pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni
tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik
išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda
spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius...
<...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.
Beveik
visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp
kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento
įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono
skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią
tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios,
jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų,
pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu
seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu
galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač
sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis,
sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis
tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu
randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą
– galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.
Kai
kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis
efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai,
dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis
sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas
„atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką,
paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek
egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir
originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą