Sveiki,
Štai
ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino
juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino
festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje
buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus
skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios
išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai
lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo
galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį,
kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.
Na,
sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip
nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos
būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika,
kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių
grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs
dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.
Kartais
skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius
metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama
apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį
keistų, bet gerų filmų kraitį...
„Riba“
žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super
aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo
kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20
kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje
geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet
stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus
susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties
būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai –
troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu
būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje
ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami
žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.
Nors
pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis
dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto
išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška
prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai
perteiktas filmas.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 75/100
IMDb: 7.1
Maištinga
Siela
Puikiai aprašėte!
AtsakytiPanaikinti