Filmas: "Verkiančios moters prakeiksmas" / "The Curse of La Llorona"

Sveiki,

Dar vienas serijos „Išvarymas“, „Anabelė“ šalutinis filmo projektas pavadinimas „Verkiančios moters prakeiksmas“ (angl. The Curse of La Llorona) (2019), kuris papildo šias serijas dar viena istorija apie savo vaikus iš pavydo nužudžiusią ir atgailaujančią piktą motiną, kuri per daug dešimtmečių vaiduoklio pavidalu vis gviešiasi naujų vaikų, bandydama susigrąžinti savuosius ir ištaisyti padarytą skriaudą...

Žiūrėdamas šį filmą ir jau žinodamas kino kritikų vertinimus šiaip iš šio filmo tikėjausi pačios neįdomiausios versijos, bet visgi neturėdamas lūkesčių, patyriau netgi šiokį tokį siaubo filmo nostalgišką malonumą, tarsi grįžčiau žiūrėti kažko, kas kine klišiškai dar gyva nuo „Išvarymo“ laikų – bandymas klasikiniais niuansais suteikti žiūrovui jaudulio: piktosios dvasios, egzorcizmas, pagrindinių veikėjų netektys, aštuntas dešimtmetis ir t. t. Visgi visumoje filmas, pripažinkime, tikrai prastesnis už „Išvarymą“ ir kai kurias „Anabelė“ dalis, dalį filmo malonumą būtent suteikia Lotynų Amerikos atributai. Verkianti moteris „atėjo“ būtent iš Meksikos, o meksikiečiai susiję smarkiai su krikščionybės tradicija ir etniniais ritualais, savo išskirtine kalba ir genomu, todėl sprendimas kurti pagal šios kultūros pagrindą filmą visada kur kas efektyvesnis už amerikietišką tonusą. Tačiau visgi režisūrą ir pats sumanymas labai amerikietiški ir tai šio filmo prakeiksmas, nes kūrinys plaukioja paviršutiniais filmų dėsniais, pernelyg nuspėjamas ir šabloniškas.

Šabloniškumas prasideda jau vien scenarijuje: vieniša moteris dirba policijoje ir atima iš meksikietės vaikus, tačiau pati perima ir prakeiksmą. Labiausiai erzinantys elementai, pavyzdžiui, yra pagrindinių (suaugusių!) veikėjų negebėjimas išsakyti esminės problemos, tas amžinas mykimas. Pavyzdžiui, kai detektyvė filmo pradžioje atvyksta pasikalbėti dėl vaikų, o išsigandusioji vaiduoklio trypia-mykia kaip „išluptas“ personažas iš gausybės kitų filmų – „o dieve, tik nepalaikykite manęs pamišėle!“ – negi negalima kažkaip to išsigandusio charakterio kaip nors paįvairinti? Šabloniniai stresinių situacijų psichofiziniai sprendimai siaubo momentu turėtų, mano supratimu, būti itin skirtingi, tačiau siaubo filme jie tampa jau matytais kone kaip taisykle iškanonizuotais veiksmais ir tai visada nuvilia, nors norisi ne tik kitoniškos režisūros, bet ir nevienadienių veikėjų sprendimų, bet ko norėti, kai filmo tikslas tapti produktu, o ne meno išraiška?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela