Sveiki,
Rusų
režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“ (rus. Krotkaya)
(2017) po savo premjeros ir gero pasirodymo Kanų kino festivalyje sukėlė
dviprasmiškus jausmus. Vieniems, kurie pažįsta filme atvaizduotą šiuolaikinės
atsilikusios Rusijos provincijos realybės vaizdą, šis filmas skaudžiai leido
išsakyti tas problemas menu, o kitiems, kurie nepripažįsta tokios „suluošintos“
Rusijos realybės, piktintis, kaip apskritai režisieriui buvo leista kurti tokią
Rusiją menkinančią kino juostą. Loznicas tikriausiai yra vienas iš nedaugelio
kino režisierių – tiesa, tai pirmasis jo matytas filmas – kuris atstovauja
šalies sąžinės balsui. Tokį vieną žinau. Tai neprilygstamas režisierius Andrejus
Zvyagenstevas.
„Nuolankioji“
nuo pirmųjų hiper realių kadrų primena A.Zvyagenstevo filmus. Vėliau beveik
nekyla abejonių, kad labiausiai iš visų filmų tematika atspindi „Leviataną“
(2014), kuriame režisierius vaizdavo supuvusią ir korupcijos bei antžmogiškumu
pasižyminčią teisinę sistemą. S. Loznycos filmas moteris, kuri niekaip negali pamatyti
neteisingai įkalinto vyro, vėlgi grumiasi beviltiškai bukai korumpuotoje
sistemoje. Nesivarginsiu atpasakojimais, nes tikriausiai reikia pažiūrėti šį filmą
patiems, kad įsitikintumėte, kad Rusijos pirmojo dešimtmečio po Sąjungos
subyrėjimo atmosfera šalyje buvo ne ką kartesnė nei mūsų brutalusis gariūnmetis,
kada siautėjo butus plėšinėjančios gaujos, kai kurios pavaldžios netgi
policijai. Policija ar valdžia „be antpečių“ turi beveik pasiskirsčiusią visą Rusiją,
o paprasti gyventojai „strojinami“ tai vienos, tai kitos valdžios.
Pasaulis
be teisybės ir teisingumo iš moters pasiglemžia sielą. Ji beviltiškai
parsidavinėja korumpuotoms institucijoms bandydama gelbėti šeimą. Tai iš
tikrųjų šiek tiek primena Kafkos „Procesą“, tik šis absurdiškumas toks gyvas ir
suprantamas, kad beveik darosi graudu, jog tai vyksta/vyko realiai, o Kafkos
literatūra kai kur pasaulyje tėra tikrovės atspindys.
Emociškas
„Nuolankiosios“ poveikis, galima sakyti, kartu primena ir tarsi nebylų pačios
Rusijos pagalbos šauksmą. Keistai prislopintą, bet realiai girdimą iš meno
pasaulio. Mes, lietuviai, patys neretai turėjome tokių istorijoje atvejų, kada „užsukus
visus informacijos čiaupus“, realiai kalbėti apie savo dvasios skausmą
begalėdavome tik meno formomis, neretai pridengdami Ezopo kalba. Taip, filmas
gana politizuotas, jis lyg ir patvirtina pro propagandos dūdmaišius tą numanomą
realybę, kurią gožia rusų (iš esmės ir mūsų pačių) žiniasklaidos fasadas. Kitą
vertus, nenuostabu, nes pas mus irgi per žiniasklaidos sijonus nelabai matosi
realus pasaulis, esame užjuodinti... Bet filmas ne apie tai. Jis apie lėtai
marinamą neteisybės nuodais žmogų, kurio lėta dvasios kančios baigtis jau
žinoma nuo pat pradžių: moteriai geruoju bjaurasties suteminėje kloakoje
nepavyks išplaukti...
Labiausiai
stebina režisieriaus pasirinkimas filmo pabaigoje viską pateikti kaip Šarlio Pero
pasakoje „Pelenė“. Tiesą sakant, tie ilgi sovietinių grimų tostai Vienos pokylio
atmosferoje mane ne juokais sutrikdė. Net nepatiko teatralizuotas „prikabinimas“.
Žinau, kad režisieriui išryškinti grimasas reikėjo teatro, tam tikros idėjinės
antitezės rūsčiai realybei, norint išryškinti skaudulius ir švytintį dirbtinį viešumos
fasadą. Teatras ir ironija, netgi šaržas tam tinka, bet man visgi tas patraukimas
į teatralizuotą sapnišką erdvę nelabai įtikino. Taip, sopulius jis išryškino –
didžiuotis galinga Rusijos praeitimi žmones, apsinešusius nuo arielkos ir
nebematančius per liaupsių kalbas nūdienos bjaurasties, yra S. Aleksijevič dokumentinės
prozos liudijimo diagnozė, kuo serga visi Rusijos žmonės: jie trokšta idealų ir
vardan ko numirti, nes numirti už idėją buvo mokomi visą gyvenimą. Toji scena
traukinyje, kai visi geria už prarastus artimuosius ir keikia valdžią, tiesą
sakant, ir suponuoja jautrią dvasios ubagystę, kuri dar gyva ir mūsų senosios
kartos žmonėse.
Kitą
vertus, neturint idealų tokios herojinės „širdys“ tampa negailestingomis. Man
labiau patinka A. Zvyagenstovo filmų finalai, kurie randa beprotybės išraišką
natūraliomis sąlygomis, be realybės plotmės transformacijų. Be jokios abejonės,
kad „Nuolankioji“ yra geras filmas. Net ne apie Rusiją, o iš esmės apie mus pačius,
nesvarbu, kokioje „demokratiškai“ deklaruotinoje visuomenėje gyvename: kai
močiutė „nusiimti“ pinigėlių iš kortelės privalo iš Rietavo apylinkių su dviem
persėdimais autobusu važiuoti į Plungę (nes uždarė skyrius ir bankomatus tie
patys moderniojo pasaulio kūrėjai) – yra sukuriami pažeminti „sistemos vergai
šiuolaikiškai“, bet tai yra ta pati nuolankiosios tyla prieš išsišiepusius sistemos
sadistus.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 78/100
IMDb:
6.6
Jūsų
Maištinga Siela
Verta pažiūrėti kaip ir „Ilgšę". Tik suerzino supainiojami žanriniai intarpai, pvz. : įsijautęs seki dramatizuotą realybę ir „opa“ - staiga atsiduri „Meisterio ir Margaritos“ ironiškos fantazijos pasauly, aišku, per daug garbės suteikiau, kad palyginau su Bulgakovu? Žodžiu, apie filmą:jei tu, žiūrove, nesupranti, tai mes viską tau ant lėkštutės padėsim ir paaiškinsime, kokį reiktų kurti santykį su tikrove... ačiū, bet sovietinė realybė man nė kiek neprimena tik pasakos, tai buvo žiauri tikrovė
AtsakytiPanaikinti