Sveiki,
Režisierius
Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą,
kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį
padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų
metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas
kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog
sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus
nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino
pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“
(angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti
Scanoramos kino festivalyje.
Istorija
pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame
atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino,
lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į
karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas
iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip
antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick
kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria
eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą
juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti
būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.
Šįkart
filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius
dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai
juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda
sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai
neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio
konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai
meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet
filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie
gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau,
nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto,
meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas,
trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo
žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai
žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės
dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas
kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...
Filmas,
bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo
žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename
tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos
tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra
paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus
kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo
šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras,
išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.
Galiausiai
galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio
naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl
žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras
pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu,
nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės
grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau
už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą
ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą,
kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant
viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco
gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo
pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame
dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta,
beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir
tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 78/100
IMDb:7.5
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą