Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela