Sveiki,
skaitytojai,
Jau
labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“
(angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino
apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“
(2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo
dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią
istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT
kino rubrikoje „Elito kinas“.
„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint,
kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų
vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir
tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame
Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai,
galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug
filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko
realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio
karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi
dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį
rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik
išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio
tapatybę.
Galiausiai
panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus
lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi
tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir
ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš
tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“,
tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos
literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M.
Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka
į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir
ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai
tikriausiai ir nebus atkelti.
Kaip
ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali
pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui
besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus
ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės
grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą
genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje –
dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau,
ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių
atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo
šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“
tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo
labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą.
Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius
pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba
bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.
Filmo
pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau
pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines
idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris
jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems
patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną,
manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena
savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose
gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse,
nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada
buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai
viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų
dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 82/100
IMDb: 6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą