Knyga: Michel Houellebecq "Žemėlapis ir teritorija"

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau kelerius metus mano knygų lentynoje gulėjo iš išpardavimo vežimėlio pagriebta garsaus prancūzų rašytojo Michel Huoellebecq (g. 1956) knyga Žemėlapis ir teritorija (pranc. La carte et le territoire), kuri pasirodžiusi Prancūzijoje 2010 metais autoriui atnešė prestižiškiausią šalies literatūrinę premiją – Goncourt. M. Houellebecq jau seniai taikėsi į šią premiją, tačiau visada jo ambicingos knygos atsidūrusios finale būdavo neišrenkamos. Daugelis rašytojo iš meno pasaulio nemėgsta, kadangi autorius pagarsėjęs kaip asketiškas meno kritikas, nebijantis „sudirbti“ bet kokius autoritetus, o jo asmenybė laikoma itin kontraversiška.

Nepaisant to, skaitytojai perka M. Houellebecq knygas dėl dviejų priežasčių: dėl autoriaus sukeltų skandalų ir dėl to, kad jis laikomas nūdienos literatūriniu Europos pranašu, mat ne kartą jo romanų siužetiniai vingiai vienaip ar kitaip tapo realybe. Tiesą sakant, niekada nebūčiau pradėjęs skaityti Žemėlapio ir teritorijos, nes prieš dešimtmetį bandymas perskaityti Salos galimybė tapo mano didžiuliu nemalonumu, knygos absoliučiai neįveikiau, o visi tie įmantrūs idėjos pateikimai kėlė postmodernistinio romano siaubą, neturinčio absoliučiai emocinio intelekto. Visgi Žemėlapis ir teritorija gerokai kitoks romanas nei Salos galimybė, gerokai realistinis, kaip atgaliniame viršelyje teigiama, balzakiškas, vadinasi, paskaitomas beveik visiems.

Šiemet per Kino pavasarį teko pamatyti ir M. Huoellebecq aktorinius sugebėjimus. Jo pasirodymas su Gerard Depardieu filme Tiesiog nuostabu (2019) taip pat nesužavėjo, galbūt ne tiek jis pats, kiek apskritai filmas neįtiko. Bet filmas tapo vienu iš motyvų griebtis seniai namų bibliotekoje esančią knygą ir dirstelėti, kas ten rašoma. Neslėpsiu, kad knygoje tam tikri charakteriai – intravertiški melancholikai, iš prigimties lėtapėdžiai europiečiai snobai labai primena paties Houellebecq veikėją filme, tikriausiai ir jį patį gyvenime.

Knyga, kuri skirta Europos ekonomikos augimo ir masinio vartojimo industrinės pramonės laidotuvėms. Pagrindinis veikėjas Džedas Martinas – garsus ir asketiškas menininkas, kuris tapo paveikslus ir fotografuoja, o gyvenimo pabaigoje dar ir filmuoja. Tam tikrais literatūriniais štrichais nupasakojama jo gyvenimo istorija, šalti ir santūrūs santykiai su architektu tėvu. Menininką persekioja praeities vienatvės šešėlis, o tiksliau – motinos savižudybė, kuri psichologiškai lemia jo vienišumą, šaltumą ir prastus santykius su moterimis. Visgi Džedas laikomas genialiu menininku dėl per visą gyvenimą vykusių dviejų meno parodų. Viena iš jų žemėlapių paroda, kurioje jis sujungia iš palydovo darytas fotografijas su vienos firmos žemėlapiais, o kita – po daugel metų įvykusi paveikslų paroda, kurioje ryškiausiu paveikslu tampa Billo Gates ir Steve Jobs pasikalbėjimas, kuris itin taikliai pavadinamas kaip vienos industrinės epochos pasikalbėjimu, nes ant šių dviejų žmonių darbų stovi šiuolaikinis pasaulis.

Džedo charakteris įkūnija lėtapėdžio, ilgai kuriančio snobiško prancūzo įvaizdį. Veikėjas susisiekia netgi su pačiu knygos autoriumi Michel Houellebecq, – rašytojas jau nekartą naudoja save kaip prototipą. Abu vyrukai veikiami panašios egzistencinės vienatvės, asketizmo poreikio. Gali kilti klausimas, kam autoriui reikia save paversti literatūriniu veikėju, jeigu ši perspektyva jau kūryboje buvo išbandyta? Iš tikrųjų reklaminės pardavimo epochos eroje asmenybių nėra, autorius šmaikščiai save panaudoja kaip prekę, iliustruodamas visus spaudoje apie jį surašytus dalykus. Taip pat nemažai jis mini ir nūdienos žymių prancūzų ir pasaulio garsenybių, kurie tampa dar viena šiuolaikinė emblema, kaip ir minimi neatsitiktiniai produktai, skrydžių bendrovės ir visa pramonė, su kuria susiduria Džedas.

Tiesą sakant, geros tos idėjos perteikti pasaulio beprotybę, kurioje kiekvienas iš mūsų murkdomės, pasimetę savo vertybių versijose. Džedas kalbasi su tėvu, kuriam tuoj operuos išangę, tačiau galiausiai sergantis tėvas išskrenda į Šveicariją ir pasinaudoja eutanazija. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rinktis numirti patogiai, su gražiu vaizdeliu į Alpių kalnus, o iš Prancūzijos į Airiją nuskristi ir grįžti beveik tą pačią dieną. Pasaulis apraizgytas komunikacijos priemonėmis, žemėlapiais, visi keliai laisvi ir Džedas, kaip ir daugelis iš mūsų, yra pasimetę tarp to, kas vertinga ir, kas yra kičas. Menas čia parduodamas, o čia bevertis – kas nustato tos rinkos taisykles? Sunku pasakyti, kai sėkmė menininkams yra kaip pakeleivinga kekšė, kuri nežinia, kada parsiduos.

Iš tikrųjų romano šerdis, turiu galvoje Džedo gyvenimą, yra absoliučiai snobiškai (blogąja prasme) nuobodus, netgi tuščiaviduris, menkai kuo jaudinantis. Vyrukas, kuriam sekasi ir jis tos šlovės nelabai ir siekia, o į sąskaitą byrantys milijonai už meno kūrinius, atrodo, toks tolimas nuo kasdienio vidutinio europiečio gyvenimo, kad lengva sėkmė atrodo kaip rykliui lengvas kalakutienos kąsnis pajūryje. Norisi staugti, kad taip nebūna, tačiau ką aš žinau apie prancūzų menininkų sėkmes ir nesėkmes? Nors romanas labai europietiškas ir niūrus, jį bando praskaidrinti retsykiais prasiveržęs Houellebecq humoras: „Žinot, tai žurnalistai mane pavertė alkoholiku; įdomu, kad nė vienam neatėjo į galvą, kad jų akivaizdoje daug geriu vien todėl, kad galėčiau lengviau juos pakęsti. Kaipgi pakęsti pokalbį su tokiu pirdžiumi kaip Žanas Polas Marsuinas, jei ne kaip reikiant priliuobus? (p. 110)“ Autorius mėgsta šaržuoti savo paties prototipą ir tokiu būdu jis per romaną kuria savo prekinį ženklą – argi tai ne „du viename“ industrijos epochoje? Kas gali būti geriau, kai literatūra, kaip ir kitas menas prisitaiko ir randa išeičių parduoti pats save?

Michel Huoellebecq 

Galiausiai Huoellebecq romane yra žiauriai nužudomas. Tiesą sakant, toks sprendimas manęs nė kiek nenustebino. Antrojoje knygos dalyje įvesti nauji veikėjai – detektyvai ir kriminalinė linija knygą gerokai supopsino, atsirado literatūrinio pataikavimo masėms: netikėtas siužetinis posūkis, mirtis, paslaptis, kurios tarsi negalėjo būti tarp tų snobiškų pokalbių primena euroromano koncepcijos elementus, kada nesunkai atpažįstami populiariosios literatūros elementai. Beje šis tipažas paskutiniu metu įsisukęs ir į lietuvių „rimtąją“ literatūrą.

Džedo gyvenimas yra nuobodus, pripažinkime, kad nieko gero autorius nepasiūlo, nes Džedas sensta tarsi be didesnių siurprizų, be aštrių vidutinės amžiaus krizės, viskuo apsirūpinęs flegmatiškasis Džedas. Kitą vertus, jo tipas įkūnija Vakarų Europos senstelėjusios Huoellebecq kartos klasės žmones, kurie keliauja po Europą, be didesnės aistros suūbčioja kavą oro uostuose, yra socialiai apsirūpinę ir turi visas garantijas naudotis tarptautiniais resursais. Galiausiai nuskamba ir Ž. Ž. Ruso potekstė „Atgal į gamtą!“, kai senstelėjęs Džedas persikelia į kaimą, kaip ir kiti knygos veikėjai tarsi bėga iš didmiesčio išsiilgę gamtos ir ramumos, pavargę nuo daiktų, greitai bėgančio laiko, beprasmybės ir dirbtinio susireikšminimo. Panaši situacija vystosi ir Lietuvos kaimuose, kai žmonės grįžę iš Norvegijos susipirkinėja senas sodybas, jas susiremontuoja, pasistato pirtis ir pradeda naują kaimišką su patogumais epochą, kuri veikiau primena gyvenimą relaksuojant, nei tą senąjį kaimišką gyvenimą nuo saulės laidos prie žagrės per visą dienelę. Regis, europiečiai taip pat pavargo nuo skubėjimo ir daiktų bei galimybių pasiūlos, jie pavargo ir keliasi atokiau.

Romane intuityviai išsakytos Europos žmogaus dvasinės krizės ir tam tikros gydymo galimybės – atsitraukime nuo skubėjimo ir beverčių daiktų, nuo troškimo turėti ir valdyti. Žinoma, Džedas, man atrodo, pernelyg nuobodus veikėjas tam jausmui išreikšti. Visgi stipriausioji romano pusė yra dabarties kontekstai ir permainos, o moralas labai paprastas: žmogus, apsiginklavęs greitai pakeičiamais daiktais, negali nugalėti gamtos. Tą rodo ir paskutinysis po mirties paskelbtas Džedo nufilmuotas darbas.

Romanas nepaprastai silpnai parašytas, turint galvoje, kad jis pelnė Goncourt‘ų premiją. Jo kalbinė raiška primityvoka, tačiau čia ne vertėjo Dainiaus Gintalo kaltė, tiesiog Houellebecq, pataikaudamas, kaip mėgsta europietiškoji masė, tyčia nusprendė rašyti „plikais“ ir tiesmukais sakiniais. Prėskas tekstas be poetinių įmantrybių, metaforų ir beveik neturintis intertekstualumo retkarčiais priartėja prie eseistikos, aprašomojo bulvarinio žurnalistinio vakaro salono įvykių koncepcijos, kuri švelniai derinama su Džedo gyvenimo pasakojimu. Nepaisant skurdoko literatūrinio braižo, manding, palengvinančio skaityti tekstą bet kuriam paskaitančiam, visgi M. Houellebecq užčiuopė dabarties esmę. Lietuvių autoriams nepaprastai sunku rašyti apie dabartį, nes tai būtų arba migracija, arba bastymasis po pasaulį, arba kokie šeiminių santykių krizė, bet apčiuopti paprastai ir iš esmės lietuvių (taigi ir visų europiečių) jausenas, manau, dar neturime tokio kūrinio. Užtat turime Žemėlapį ir teritoriją, kuris per dešimtmetį nepaseno, netgi sakyčiau, toji realybė atkeliavo ir į Lietuvą, tuo gyvenome visą dešimtmetį, o kaip bus dabar? Tikriausiai teks gerti piliules, kurios pradės gaminti serotoniną.   

Jūsų Maištinga Siela