Filmas: "Patersonas" / "Paterson"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016), kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.

Filme pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis, monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos, tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.

Norėtųsi sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus, veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė, o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo, kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys abejingi visam pasauliui.

Filmas priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela