Filmas: "Džudė" / "Judy"

 Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai visi prisimena garsųjį filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy) (2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.

 

Nekomentuodamas pernelyg siužeto, pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus, kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu, kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą – alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai sužaista iki pat galo.

 

Visgi filmas atrodo gerokai dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį, man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas, ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia – ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi manau, kad filmas daugeliui patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela