Labas,
Toks paprastas labas ir tokia
ypatinga diena. Vandenio eros pradžia. Nors kada ta Vandenio era prasidėjo? Jau
gal prieš dešimt metų, o vis dar šnekama ir šnekama, kad prasideda, prasideda, visą
dešimtmetį buvome „tik įžangoje“. Šiandien viename taške po 800 metų susitiks
Jupiteris ir Saturnas ir kartu sudarys vieną labai ryškią žvaigždę. Ir ji per
saulėgrįžą! Visai kaip prieš daugybę metų, kai pagal legendą Trys karaliai
pamatė žvaigždę ir gimė Jėzus Kristus.
Šis reiškinys bus matomas (jeigu
bus giedra) ir Lietuvoje, pietvakariniame dangaus skliaute. Beveik pusę devynių
vakaro. Galite stebėti iš savo namų kiemų, balkonų, arklidžių ir šaligatvių šį
reiškinį, kurio nebus dar 800 metų. Reiškinį, kuris buvo taip seniai, kad net
apima marus, karus, Vytautą Didįjį, Kolumbą, Viduramžius.
Kai mąstau apie žmogiškąjį laiką,
man patinka turėti epochų laiko sampratą, arba dangaus kūnų judėjimo sankirtas,
retus reiškinius. Tai padeda suvokti savo mirtingą kūną ir nemirtingą sielą,
padeda suvokti, kaip viskas banaliai nesvarbu, turiu galvoje, tuos darbus ir
prikurtas dramas, problemas, kurių nebebus, kai manęs nebebus. Kiek viskas yra
laikina ir nesvarbu, kad belieka tik sėdėti balkone ir stebėti visą tą sureikšmintą
proto bėdų turgaus maratoną. Juk esmė tame, kad kančios nėra ir problemų nėra.
Yra tik įsitraukimas ir patikėjimas, kad viskas blogai. Viskas juk kur kas
įdomiau vyksta virš problemų. Toji ramybė, vienintelis pamirštas šviesulys,
kuris turėtų būti mūsų orientyras, o ne tos juodosios egzistencinės mūsų
skylės, į kurias įkrentame, pasiduodame klaikiai jų gravitacijai, murkdomės
santykiuose, ligose, rūpinamės kitais, išsieikvojame... Ar jūs nekeliate
klausimo: o kodėl yra toks žmogiškasis gyvenimas? Va toks, be ramybės, su susikurtomis
iliuzijomis?
Mes, žmonės ,esame kolektyvinės
sąmonės akumuliatorius. Labai sunku pasikeisti be atsiribojimo nuo žmonių,
pakeisti gyvenimo kokybę, laikytis tos sužibusios žvaigždės. Kitą vertus, jeigu
pasikeisi, galimas daiktas, kad pokytis įvyks ir tavo artimiesiems, o šalia jų –
kitų artimiesiems ir taip iki pasaulio galo. Laimė ir šviesa, sakyčiau, toks
pats maras, kaip ir juodligė. Norėčiau, kad ji sklistų greičiau, nei žingsnis
po žingsnį einanti Vandenio era. Juk po 10 metų vėl kažkas sakys: o tai dar
vienas kosminis reiškinys, su kuriuo prasideda Tikroji Vandenio era. Ir dar, ir
dar... Lyg atidėliojama pasaulio pabaiga, lyg iš tikrųjų naujasis Renesansas
taip niekada iš tikrųjų r neprasidėtų.
Pavargstu nuo iliuzijų,
netikrumo, apsimetinėjimo. Nebenoriu užsiimti savigaila. Noriu tiesiog, kad
visa tai liautųsi. Noriu ramybės. Per platybės atsklindančios šviesos. Išsigryninimo.
Naujos epochos. Vandenio baliaus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą