Mantas
Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.
Sveiki, skaitytojai,
<...>
pergalės suknisa
kruopščiai planuotą katastrofą
paversdamos jas
smulkių nesusipratimų
virtine
(p. 46)
Antrąją Manto Balakausko
(g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais
gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio
spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos
lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje
panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o
žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia
žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį
subjekto apmaudą.
Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių
eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos
ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi
pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet
Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui.
Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra
priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su
iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir
suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį
/ celofanui prarėžti (p. 30).
Lyrinį subjektą galima apibrėžti
kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus,
juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai
subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė,
turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save
guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik
mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi
su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko
norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau
– / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli,
ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas
šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius
banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis
dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu
burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje
(p. 31).
Subjektas vis dažniau ir ryškiau
pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių
sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – /
patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą
netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to –
anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško
praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo
jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir
tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės
nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis
neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos
eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.
Atrodo, kad subjektui nuolat
trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas
primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don
Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui,
o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas
subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi
iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai
paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo
atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano
kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo
apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena
pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.
Eilėraščių kompozicija sukelia
dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena
kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis
galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai
vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“,
todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir
pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga
koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau
niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus
makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia
buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų
lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.
Apibendrinant Apmaudą,
norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos
sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas
pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai
įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi.
Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą
numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti
tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos
keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame
eilėraščių rinkinyje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą