Sveiki, skaitytojai,
Tęsiu
seansus su naujausiais animaciniais filmais ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti
Tomm Moore ir Ross Stewart sukurtą juostą „Legenda apie vilkus“ (angl. WolfWalkers)
(2020). Šių kūrėjų ankstesnį darbą „Jūros giesmė“ (2014) puikiai įvertino tiek
žiūrovai, tiek kino kritikai. Naujausias jų darbas turi šiek tiek panašumų tiek
siužetiškai, tiek grafiškai. Didžiausias kūrėjų noras išskleisti
bendražmogiškas gyvūnų, žmogaus ir gamtos bendruomeniško ryšio reikalingumą,
atjautą, empatiją.
Istorijoje
pasakojama apie Anglijos viduramžius, kai miestelėnus valdo paskirtas
religingas lordas Protekrius, pasižymintis, žinoma, visai ne krikščioniškomis
savybėmis, o būtent godumu, valdžios galios pasimėgavimu ir pergalės troškimu.
Jis organizuoja vietiniuose miškuose vilkų medžioklę, ketina išdeginti visą
mišką, kad miestelėnams taptų dar didesniu viešpačiu ir autoritetu. Šioje viduramžiškoje
istorijoje pasakojama apie mergaitę vilkolakę, kuri paverčia kitą mergaitę
vilkolake, pasakojama apie užsimezgusią draugystę, gyvenimą miške, atskirtį
tarp gamtos ir grobuoniško miestietiško mentaliteto, apie dukters ir motinos
magišką ryšį. Šiame filme iš esmės skiriasi vilkolakio įvaizdis, bent jau tas,
kurį galėjote matyti įvairiuose siaubo filmuose ar „Saulėlydyje“, kada žmogaus
kūnas skausmingai transformuojasi, išnarindamas kaulus ir pan. Čia vilkolakis
reiškia labiau dvasinį, astralinį lygmenį, magišką pavidalą. Pasirinktas
sudvasintas vilkolakio įvaizdis tampa ir novatoriškas ir naujas žvilgsnis į
fantastinių siaubūnų transformavimo galimybes.
Žiūrėjau
šį jautrų ir įkvepiantį filmą ir visą laiką galvojau, kad jis man labai primena
japonų kino šedevrą „Princesė Mononokė“ (1997), kuriame vaizduojama mergaitė,
kuri jaučia žvėris ir miško dvasias, bando sustabdyti tamsiuosius žmones
naikinti gamtą. Panaši ir šio filmo mintis: viskas, kas mes esame, ir kas mus
supa, yra gyva, todėl riekia atsargiai elgtis ir būti atsakingiems ir
empatiškiems. Miškas, gyvūnai – nėra ir niekada nebuvo tik valgis ir
komfortiško gyvenimo žaliava. Bendroje dvasinėje plotmėje viskas visur yra
lygu. Manau, šis filmas absoliučiai pozityviai jautriai didaktiškas, atsisako
bet kokių Volto Disnėjaus manierų linksminti, šmaikštauti, todėl netgi
sakyčiau, kad šis vakarietiškas kūrinys savo pasakojimu labiau primena japonų
animaciją. Nepaisant visko, manau, daugelis vis tiek išspausite vieną kitą
ašarėlę, nes banalios tiesos ir vėl graudina, nes jas slepia mūsų banalios ir
dirbtinės socialinės problemos.
Mano įvertinimas:
9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Iš tiesų paskutinis airių folkloro trilogijos filmas puikus, bet 1650 m. atrodo jau nebe viduramžiai
AtsakytiPanaikinti