Sveiki,
Grįžti
iš po „Kino pavasario“ prie šabloninių ir normatyvinio masinio kino tikriausiai
nelengvas išmėginimas ne tik man. Iš tikrųjų kritikų išgirta fantastinė siaubo
juosta „Valdytojas“ (angl. Possessor) (2020) daug kam buvo itin
provokuojanti ir įdomi anų metų siaubo žanro lyderė. Tiesa, nemažai ir aš
tikėjausi iš šios juostos, bet...
Filme
pasakojama tam tikra fantastinė netolimo pasaulio ateitis (arba netgi dabar
egzistuojančio, bet masėms nežinoma dabartis). Slapta mokslinių tyrimų
organizacija apiplėšinėja magnatus, infiltruodami savo slaptą agentę, žudikę į
pasirenkamus surogatus, kuriuos pagrobia, įmontuoja mikroschemą ir štai žudikas
jau aukos kūne. Tai tarsi savotiškas „Avataras“, adaptuotas aiškiems kriminaliniams
tikslams. Pagrindinė veikėja Tasija – ambicinga darbuotoja, kuri pamažu
prasmenga „parsineštuose“ operacijų vaizduose. Netrukus nepatyrusi poilsio ji
vėl ryžtasi naujai operacijai. Šįkart ji gauna seksualaus vyro kūną ir turi
nužudyti savo potencialų žentą ir, kaip visada, operaciją reikia atlikti bet
kokia kaina...
Tiesą
sakant, tas mokslinės fantastikos klodas „visai nieko“, bet sukurtas ir
perteiktas itin slogia nuotaika. Mane labai tokiame kine erzina perspaustas nuo
pat pirmųjų kadrų dramatiškos muzikos takelis, hibridiniai kiborgiški veikėjų
jausmai ir jų veiksmai. Neįtikino manęs nė vienas veikėjas, nors aktorė Andrea
Riseborough, kuri man labai patiko nuo Madonnos režisuotos dramos „W.E.“ laikų,
atrodo ir superinė, ir gera, tokių pat liaupsių galima skirti ir aktoriui Christopher
Abbott, tačiau kaltinti jų nesiruošiu. Veikiau tai režisūrinis pretenzingai
nevykęs pasakojimo braižas, kuris lygiuojasi tamsiu pasakojimo tonu į kitus
mokslinės fantastikos filmus. Šiame filme erzina praktiškai beveik viskas, nes
prie visko norėjosi prisikabinti.
Gal istorijos
siužetas ir ne pats prasčiausias, tačiau viskas atrodė daugiau ar mažiau
nuspėjamai lėkšta. Galiausiai slaptoji valdytoja nebesukontroliuoja savo
surogato, susipeša dėl veiksmų ir galiausiai viskas atsigręžia prieš sąmokslo
planuotojus. O kaip kitaip gali nutikti tokiame tipažiniame filme, kuris turėjo
ir idėją, ir struktūros pasakojimus, tačiau nesugebėjo įtikinti? Filmas liko šabloniškai
struktūruotų negyvų spalvų, veikėjai tipiniai gerieji arba blogieji, turtingųjų
elitas amžinai permirkęs vienadieniuose pasidulkinimuose ir viskio taurėlėse,
savo galios žaidimuose, o operacijos atliekančios super agentės žudikės
vaizduojamos kaip šaltakraujės karjeristės, kurios anksčiau ar vėliau prisiverda
sau košės, nes juk trūksta atsitraukimo ir humanizmo. Filmas buvo išties labai
nykus, tamsus, plokščias ir, tiesą sakant, nuobodokas.
Mano įvertinimas:
4/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.5
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą