Knyga: Michel Houellebecq "Serotoninas"

 Michel Houellebecq. „Serotoninas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 312.

Sveiki skaitytojai,

Nemažą laiko mano knygų lentynoje pralaukė naujausias kontraversiškas prancūzų rašytojo Michel Houellebecq (g. 1956) romanas Serotoninas (pranc. Serotonine). Pastarasis romanas buvo įtrauktas į Booker International ilguosius ir trumpuosius sąrašus, na, o man tai antroji perskaityta rašytojo knyga. Prieš maždaug metus skaityta Žemėlapis ir teritorija iš tikrųjų buvo neprastas susipažinimas su iki tol man pernelyg neįveikiama rašytojo kūryba. Pretenzingi ankstyvojo laikotarpio rašytojo romanai savo struktūromis ir idėjomis buvo praktiškai nepaskaitomi, tačiau Lietuvoje tikrai buvo nemažai šio rašytojo gerbėjų, kurie būtent šį rašytojo kūrybinį laikotarpį vertino ir tebevertina kaip įdomiausią ir geriausią jo kūrybą. Serotoniną į lietuvių kalbą išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.

Naujausias romanas Serotoninas, pavadintas pagal laimės hormono pavadinimą, žvelgia į Vakarų Europos šiandieninę (iki karantininę) tikrovę. Dėmesio centre – nebe pirmos jaunystės vyras Floranas, kuris, kaip ir dažnas knygos veikėjas, negali pakęsti savo vardo ir pradeda skųstis jau pirmuosiuose romano puslapiuose. Kava ir cigaretės, mieguistas snobiškas rytas, išblėsusios ambicijos ir nuobodulys bei kritiškas, sakytum, pretenzingas visko, kas gyva ar negyva pasaulyje, vertinimas.

Iš tikrųjų mes turime labai mažai literatūros, kuri atspindėtų nūdienos tipinį vakarų europietį, kuris persisotinęs barų, meno, kultūros ir miesto bruzdesio kaip tik nori sprukti į užmiestį (J. J. Ruso: „Atgal į gamtą!“), kad galėtų gyventi be streso. Stresas – didžiausia XXI amžiaus žmonių lėtinė liga, kuri verčia gerti, rūkyti, skęsti beprasmybėje, jaustis bejėgiu. Toks tas ir Floranas, dirbantis žemės ūkio sektoriuje. Ilgą laiką jis stebėjo ir rinko informaciją apie prancūzų ūkininkų padėtį, dalyvaudavo aštriose derybose su ES atstovais ir bandė visaip saviškiams išreikalauti kuo didesnių kvotų. Floranui svarbi ekologija, jis prieš genetiškai modifikuotą produkciją, jis sūrių ir vyno gurmanas, tačiau tuo pačiu suvokia, kad yra bejėgis ką nors pakeisti, nes rinkos dėsniai nesuvaldomi. Į Europą plūsta pigi ir patraukli argentinietiška mėsa, prancūzų pieno kainos negali konkuruoti su Rytų Europos ES narių pigia produkcija. Floranas mato, kaip skęsta paskutiniai Prancūzijos buržuazijos pamatai: išparduodami ūkiai, dvaruose vietoj verslų įrengiami muziejai ir viešbučiai su internetu bei rūkyti draudžiančiais apartamentais. Tai senojo sukirpimo veikėjas, kuriam darosi vis sunkiai gyventi besikeičiančiame ir prancūzišką kokybę bei identitetą prarandančioje šalyje.

Kas lieka Floranui? Jis meta darbą ir ima gyventi iš tėvo palikimo, bando sumėtyti pėdas, pasikeisti iš esmės, perkurti savo tapatybę, todėl pirmiausia jis palieka savo jaunąją japonę meilužę Džiudzu ir išsinuomoja apartamentus rajone, kuriame nemanė gyvensiąs likusį gyvenimą. Netrukus Floranas išvyksta į Normandiją ir ten regi, kaip jo studijų laikų draugas pamažu depresijos apimtas pralaimi ūkio verslą. Visoje šioje zmenkančio verslo ir skęstančio pasiturinčio prancūzų vaizdinyje Floranas nestokoja platesnių įžvalgų apie nūdienos Europos politiką t. y. ES keliami lygybės reikalavimai visoms bendrijos narėms didžiųjų ir turtingųjų ES šalių sąskaita, jaučiama didžiulė artėjanti (ir jau iš dalies esama) Kinijos politikos įtaka, pigesnė paklausa iš Pietų Amerikos šalių. Išparduodama Prancūzija: „Daugiausia belgams ir olandams, vis dažniau kinams. Pernai penkiasdešimt hektarų pardaviau kinų konglameratui, jie norėjo nupirkti dešimt kartų daugiau ir už dvigubai didesnę nei rinkos kainą. Vietiniai ūkininkai tokių galimybių neturi, jiems ir taip problemų kyla mokėti paskolas ir nuomą už žemę (p.129)“.

Atrodytų, kad veikėją kamuoja depresija iš dalies dėl šių politinių įtampų, kurios tampa ir nacionalinės, ir visos bendruomenės problema. Floranas vartoja naują antidepresantą, kuris gamina serotoniną, tačiau vaistas pavojingas, jis pamažu iškreipia tikrovę, todėl retkarčiais Floranas tampa įsivaizduojamo filmo personažu, savotiškai vaistų apgautas, jaučiasi tariamai vėl gyvas. Ko vertas vien ūkininkų blokados susišaudymo scena, kuri priminė dirbtinį veiksmo filmą, holivudinę klišę, tačiau akivaizdu, jog tai ne M. Houellebecq‘o talento stygius, o būtent tikslingas „apsinešusio“ pasakotojo įsijautimas į masinio kino sceną, tam tikras tikrovės matymo modelis. Visgi didžiausias Florano problemos ir depresijos šaltinis – sena mylimoji Kamilė, veikėjas absoliučiai įstrigęs praeityje, romano antrojoje pusėje praradęs bet kokias adekvatumo ribas, jis netgi ruošiasi nušauti Kamilės sūnų, manydamas, kad netikėtai paguodęs ją po praradimo susigrąžins senus meilės potyrius. Naivumo serialas!

Michel Houellebecq 

Romanas prikaišiotas lengvų ir banalių pornografinių vaizdinių. Nuo europietiškų ir „prancūziškų“ problemų pasakotojas metasi kalbėti apie savo seksualines vykusias ar nepavykusias patirtis, išgyvena dėl savo libido, kad nebegali seksualiai susijaudinti dėl naujojo preparato. Kaip ir dažnas vakarietis, jis lankosi pas psichiatrą, prašo naujų tablečių porcijų. Žodžiu, Floriantas tipinis europietis, kurio nelaimės mastas toks didelis, kad jis dar labiau pagilina preparatais nelaimingumą t.y. pamažu virsta atbukusiu, praeityje įstrigusio ir viskuo nusivylusiu žmogumi, kuris bėga nuo ankstesnių veiklų, tačiau negali pabėgti nuo savęs. „Žinai, sunku, nuo pat pradžių man nepavyko pasiekti finansinio balanso, tad vakarais vis mąstau, ką daryti, peržiūrinėju sąskaitas, tačiau šiandien atvažiavai tu, paklausykim kokio gabalo, įsipilk dar vyno, kol uždėsiu plokštelę (p. 128).“ Europiečio gyvenimėlis: darbas, mokesčiai, pramogos ir svaigalai.

Floranas tipinis senojo patriarchalinio pasaulio seksistas. Moteris jam yra arba dievinama mylimoji, arba dažniausiai sekso mašina. Floranas savo lytinį organą sudievino iki atskiro personažo, jam gražiausias moters veidas, kai ji su malonu daro oralinį. Nevengia kalbėti glaudžiais apibendrinamais, sentencijas primenančiais sakiniais, kurie iš esmės sufleruoja apie snobiškai statišką mąstymą pagal vieną kurpalių: „Taigi, vyrui meilė yra pabaiga, išsipildymas, o ne, kaip moteriai, pradžia, gimimas, štai į ką reikia atsižvelgti (p. 64).“

Ironiškas ir savironiškas veikėjas iš tikrųjų nepasižymi itin humaniškomis savybėmis, galima sakyti, čia turime dar vieną tipinį europietį: kiekvienas žiūrisi savo pasturgalio. Visgi įvykiai gana keistoki, į kuriuos įsivelia Floranas. Provincijoje jis užsiima buržuazinėmis pramogomis – šaudymu. Čia jis stebi ornitologą vokietį, kaip jis tvirkina mažametę, tačiau jo neįskundžia, gilinasi į pieno pramonės revoliuciją, stebi veiksmo filmo vertą susišaudymą ir... Visgi atrodo, kad su veikėju nieko nevyksta, jam tiesiog nuobodu netgi būnant vaistų iškreiptame įvykių sūkuryje. Veikėjas neevoliucionuoja, jis veikiau atspindi vakarietiško snobiško ir tingaus, finansiškai apsirūpinusio ir prisikūrusio problemų „produktą“. Tekstas skaitomas itin lengvai, veik kaip koks geltonosios spaudos straipsnis, kuriame koks nors influenceris dalijasi savo potyriais, manipuliuojančiai stengdamasis sukelti susižavėjimą, arba bet kokias kitas emocijas. Kitą vertus, tai iš dalies erzina, o iš kitos pusės galima pagalvoti, kad rašytojas sąmoningai ir norėjo atvaizduoti tą banalumo ir lengvos laimės pasiekimo troškimą.

Visgi man ši knyga labai buvo panaši į 2010 metais pasirodžiusią ankstesnę Goncourt‘o premija apdovanotą rašytojo knygą Žemėlapis ir teritorija: ta pati pasakojimo maniera, toks pats ciniškų spalvų sukurtas pagrindinis veikėjas, buržuazinis cinizmas, dėmesys šiuolaikinėms Europos problemoms, noras pabėgti iš didmiesčio ir t. t. Kadangi Žemėlapį ir teritoriją skaičiau pirmiau, man ji atrodė įdomesnė, o Serotoninas tarsi patvirtino M. Houellebeq‘o jau išartą patogią dirvą – žodžiu, žaidžiama tomis pačiomis teksto ir turinio kūrimo priemonėmis, išryškinant tik kitokius depresuojančio europiečio aspektus. Retsykiais knyga dėl savo pornografinio ciniško slengo ir Florano požiūrio į moteris koreliavo su kitos prancūzų rašytojos Virginie Despentes Vernonas Subutexas, tik anas buvo margesnis ir įdomesnis už Serotoniną.

Nepaisant visų atpažįstamų ir išmėgintų rašytojo triukų, M. Houellebeq savitai yra genialus, nes jis yra arčiausiai to, ką galima pavadinti dabarties nusivylusiu europiečio paveikslu, pastarasis slegiamas vis didėjančių mokesčių, prarandantis savigarbą, buržuazinius titulus, vis labiau kamuojamas didesnio troškulio patirti laimę, pradeda skęsti priklausomybėse. Galbūt pats kūrinys, kaip literatūra, man Serotoninas neimponavo, nesukėlė nei nuostabos, nei pasigėrėjimo meistryste, tačiau leido apmąstyti, kaip kartais sudėtinga šiuolaikinėje literatūroje atvaizduoti mus pačius be simbolių, metaforų, distopijų, magiškojo realizmo, istorinės perspektyvos, nespekuliuojant pamokslavimais ir pernelyg teigiamais arba visai sugedusiais moraline prasme veikėjais. Šiaip ar taip, tai knyga, kuri paliudijo, kad savotiškai lietuviai, kurie dejuoja dėl to, kad pardavėme savo lietuvybę vakarų propagandistams, man atrodo, yra kaip niekad arti tų prancūzų, panašių į Floraną, kurie mano, kad Europai atidavė pernelyg didelę dalį savo tautinio identiteto. Mes vis dar mokamės, bet nelabai pavyksta, gyventi laimingai ir prasmingai globaliame tautinę savasties svarbą prarandančiame pasaulyje. Gal besiveržianti Kinijos galybė padės susivienyti Europai, kol jos žemių ir miškų neišpardavėme už dvigubą kainą?

Jūsų Maištinga Siela