Sveiki,
Štai
man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai
patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų
ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu,
kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo,
garsų ir spalvų.
Iš kai
kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu
kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris
priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome?
Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios
atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino
pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.
Pradžioje
festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man
vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar
būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie
ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin
trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio
sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo
filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame
pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir
veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos
idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui,
kad patys netaptume lavonais.
Blogio
temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų
belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros
paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje,
su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą.
Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad
pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės
sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima
susinaikinti patiems.
Ukrainiečių
režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir
įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo
filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje
susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos
ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi
iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir
močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti
visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis,
kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau
nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.
Blogio
konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai
skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas
apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas
gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir
savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog
jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl
ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando
toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia
iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl
to, kad esi tas, kas esi.
Žiūroviškiausiu
filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“
pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja
mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje
išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT
padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“
trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai,
sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį,
kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti
etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų,
galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą
tarp gėrio ir blogio.
Filmas
„Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu
filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia
čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3
metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų,
įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios
savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties
stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją
Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio
aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai
brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.
Vokiečių
beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam
įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir
kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms
Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas
taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi
mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino
tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio
tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“,
kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų
policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose
protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų,
kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia
demokratija, arba kaip ji neveikia.
Savaip
blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų
filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu
šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą
nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos
moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė,
reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis
blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o
pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų
susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis
narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti
lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio
išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik
suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki
režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“
reakcijas.
Likę
filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios
barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“,
kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti
istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio)
istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia
permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir
lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas
„Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius
rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės
paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi
pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių,
besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo
patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.
Prancūzų
komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais
paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė
statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami
džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje
prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio
prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus
priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet
iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik
vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.
LGBT
azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės
tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami
pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo
skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami
savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar
priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima
pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus
filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad
šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.
Deja,
mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki,
tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos
su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo,
dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos,
galiausiai likau nuviltas.
Visumoje
šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino
apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad
programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais
jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir
internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios
gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia
kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų
derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka
rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai.
Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar
taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją
programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai
buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą