Tess Gerritsen. „Chirurgas“ – Jotema: Kaunas, 2019. – p. 368.
Sveiki
skaitytojai,
Apie
amerikiečių detektyvų rašytojos Tess Gerritsen (g. 1953) romaną Chirurgas
(angl. The Surgeon), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulina
Kruglinskienė, jau žinojau labai seniai. Tarp rimtosios grožinės literatūros
skaitinių pasigendu tų lengvai „suryjamų“ romanų, nuo kurių būtų sunku
atsiplėšti. Neseniai perskaičius trilerį Mano sesuo, serijinė žudikė,
net negalvodamas čiupau Chirurgą, tikėdamasis tiesiog įtraukiančio detektyvo,
kad negalvočiau, kodėl skaitau knygą ir ką čia turėčiau įžvelgti anapus teksto.
Tokie detektyvinio pobūdžio trileriai dažniausiai susitelkia į galvosūkį, tam
tikrą tyrimą, kurio pagrindinė užduotis yra kuo ilgiau išlaikyti skaitytoją
nežinomybėje.
Ši istorija,
kaip suprantu, yra vienos didelės knygų ciklo pradžios pirmoji dalis, kurioje
veikia detektyvė Ricoli. Pastaroji, maniau, bus šios knygos epicentras, iš jos
pozicijos ir bus pasakojama istorija, tačiau klydau. Negalėčiau įvardyti vieno
pagrindinio veikėjo, kadangi knygos struktūra sustyguota ir nukreipta į kelis
personažus ir bandoma istorijos įvykius perteikti keliais veikėjų rakursais.
Istorija
prasideda tuo, kad Ricoli tenka spręsti bylą apie prievartautoją, kuris
meistriškai skalpeliu išlupa savo aukoms gimdas. Aukos, žinoma, neatsitiktinės,
jas sieja tam tikri išgyvenimai ir praeities įvykiai. Detektyvai pamažu „prisikasa“
iki esmės ir finalinėje scenoje (kitaip ir negali būti!) jie sučiumpa
nusikaltėlį.
Iš tikrųjų
įvykių eiga labai paprasta, netgi primityvi, bet efektingai įtraukianti. Romanas
aprašytas įtemptai, vykusiai, įdomu analizuoti tuos seksistinius nusikaltėlio
motyvus. Kodėl Chirurgui rūpi būtent moters gimdos? Kaip jis prisikasa prie
pagrindinės aukos daktarės Katerinos Kordel, kuri vos prieš kelerius metus
išgyveno išprievartavimą? Nusikaltėlis vis lipa ant kulnų, Katerina nėra saugi
ne tik namuose už šarvuotų durų, bet ir darbe...
Autorė
šį romaną bando „pagardinti“ seksistinėmis spalvomis. Pagrindinė veikėja Ricolė
dirba „vyrišką“ darbą. Ir tikrai, jeigu gerai pamenate filmus ir detektyvus iš
maždaug 1990-2005 laikotarpio, tai pastebėjote, kad moteris pareigūnė, policininkė
ir detektyvė dirbanti komandinį darbą su vyrais toli gražu neprimena Miss
Marpel, joms nuolat tenka atlaikyti kolegų patyčias, pažeminimą ir
neįvertinimą. Dirbti moterims su „berniukais“ nėra lengva ir, atrodo, kad
Ricoli šioje istorijoje yra pagrindinė dilema: pranokti kolegas ir įsitvirtinti
profesionalios teisėsaugininkės pozicijoje. „Būk geriausia – tokia buvo jos
strategija. Pralenk juos darbe, užgožk juos (p. 150).“
Tiesą
sakant, būtent dėl šio troškimo nuolat įrodinėti savo vertę vyriškoje
kompanijoje Ricoli ir atrodo veikiau ne kaip veikėjas, o kaip feministinis
instrumentas padaryti šią knygą įdomesne, nes detektyvai be savo asmeninių ir
socialiai aktualių istorijų neatrodytų tokie patrauklūs. Bet visgi iš visos
knygos Ricoli būtent moteriškumo vaidmuo tampa dominuojanti problema, todėl atrodo
kiek šabloniškai nykus, politizuotas, nuskalbtas #metoo judėjimo veikėjas, nors
knyga ir parašyta 2001 metais. Kitaip sakant, Ricoli atrodo pernelyg schematiška
ir dirbtina veikėja, šiek tiek bedvasė. Lygiai tą patį norisi pasakyti ir apie iš
jos besityčiojančius kolegas vyrus.
Kur kas
įdomesniais niuansais „apdovanota“ Katerina Kordel, per kurią papasakojama apie
moterų, patyrusių seksualinę prievartą, gyvenimą, reabilitacijos etapus, baimę
kreiptis pagalbos.
Kitą
vertus, autorė labai gerai išstudijavusi medicininius terminus ir procesus,
aiškiai ir tiksliai su įtaiga perteikia operacinės įvykius. Bijantiems kraujo
ir turintiems lakią vaizduotę šiame romane gali išpilti šaltas prakaitas, nes
būtent tai ir yra viena svarbiausių, savičiausių šio romano įtaigos sudedamųjų
dalių. Antrasis dėmuo, apie kurį galbūt labiau nutuoks istorikai ir
literatūrologai, tai sąsajos su Antika. Romane suteikiamas balsas ir žudikui,
jo mąstymas perteiktas nebe mediciniškai, o būtent per antikinių literatūros
kūrinių siužetus, ypač daug dėmesio skiriama Trojos karui. „Dešimt prakeiktų
metų graikai buvo apgulę Troją. Dešimtį metų jie atkakliai ir ištvermingai
atakavo tas sienas, o pagal dievų malonę sėkmė tai priartėdavo, tai atitoldavo.
Aš laukiau tik dvejus metus, kad pasiimčiau savo geidžiamą laimikį (p. 294).“
Trojos arklys ir žudiko pinklės bei suplanuoti nusikaltimai atitinka kaip
kirvis kotą.
Chirurgas
Lietuvoje, kaip galite suprasti, itin populiari knyga.
Pirmąkart lietuviškai pasirodė 2008 metais ir prieš kelerius metus jau išleista
trečioji šio detektyvo laida. Nesu didelis šio žanro ekspertas, nesuskaičiau
visiems labai gerai žinomo šiuolaikinių detektyvų karaliaus Jo Nesbo nė vienos
knygos, tačiau akivaizdu, kad Chirurgas „sukaltas“ išties stipriai. Jo įtrauka
į siužetą pajutau jau nuo pat pirmųjų puslapių, buvo išties pramoginis
nuotykis, tačiau knygai persiritus į antrąją pusę, istorija nebeatrodė tokia
įtraukianti, autorė ėmė logiškai skaitytoją vesti prie istorijos atomazgos jau
matytų TV serialų ar trilerių paslapties atskleidimo žingsneliais (kas turėtų
lyg ir būti pati įdomiausia dalis). Jau knygos viduryje aišku, kad žudikas iš
Katerinos medicininės darbo aplinkos, kad žudikas nebus koks beveidis kaip
Zodiakas, kad visi taškai bus sudėti ant i, o istorijos interpretacijai nebus
palikta vietos skaitytojų pamintijimui ir fantazijai. Vis galvojau apie žudiko
pagrindinius motyvus, kaip jis pjaustė tas vargšes moteris, tačiau nesugebėjo
jų gyvų išžaginti, o galiausiai tai nusikaltimai iš LGBTQ priespaudos pozicijos.
Patologiškas vyrukas taip buvo įsimylėjęs savo partnerį, kad tęsė keršto siaubingus
veiksmus, norėdamas pratęsti savo tyriausius jausmus. Argi žiauriausi ir
didžiausi pasaulyje nusikaltimai nekyla iš tų pačių jausmų slopinimo, neigimo
bei atstūmimo?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą