Knyga: Samanta Schweblin "Stiklo akys"

 Samanta Schweblin. „Stiklo akys“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – p. 256.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

„Pagalvojo apie Inesą, nuolat kartojančią, kad turėti kentukį reiškė atidaryti savo namų duris nepažįstamajam, ir pirmą kartą išsigando tykančio pavojaus (p. 187).“

Nedaug užsienio autorių, kurie rašo rimtąją literatūrą, galėtų pasigirti, kad jų verčiama literatūra Lietuvoje „prigyja“ ir tampa laukiama skaitytojų. Trečioji garsios argentinietės, rašančios ispaniškai ir gyvenančios Vokietijoje, rašytojos Samantos Schweblin (g. 1978) knyga Stiklo akys (ispan. Kentukis) pasirodė neilgai trukus, kai šioji vėl, kaip ir ankstesnės autorės knygos, buvo įtraukta į The 2020 International Booker Prize ilgąjį sąrašą. Jau spėjau pamėgti ir anksčiau leidyklos Sofoklis lietuviškai išleistas šios autorės knygas: apsakymą Prieraišumo laisvė (2018) ir novelių-apsakymų rinkinį Burna pilna paukščių (2019). Naujausią romaną į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Naujausias lietuviškai „prakalbintas“ autorės romanas tikriausiai turėjo vadintis Kentukis, tačiau leidykla pamanė, kad pavadinimas pernelyg nieko nesako skaitytojams, juolab kad ankstesni kūriniai turėjo itin spalvingus pavadinimus, todėl tikriausiai buvo nuspręsta kūrinį pavadinti Stiklo akys.

Naujausiame romane Samanta Schweblin pasakoja išgalvotą istoriją apie žmones, kurie lengvai į savo privačius gyvenimus įsileidžia naujausias technologijas, tampa maniakiškai nuo jų priklausomi ir pasiduoda jų valdomi. Kentukis – naujas ir smarkiai knygos vaizduojamame pasaulyje populiarėjantis žaislas-augintinis, į kurį integruota vaizdo kamera, kuri siunčia vaizdą slaptam, žaislo turėtojui nežinomam šeimininkui, pastarasis laisvomis valandomis stebi privatų gyvenimą. Kentukių būna visokiausių, dažniausiai jie kokie nors žvėreliai (kurmiai, pandos, varnos, pelėdos, drakonai...) ir yra apie 30 centimetrų. Skaitant galima įsivaizduoti kažką panašaus į pokemonus, kuriais reikia rūpintis. Prisiminiau ir savo vaikystę, kada mama nupirko smarkiai azijiečių išpopuliarintą elektroninį viščiukų žaidimą, mažytį elektroninį rankinį prietaisą su keliais mygtukais, kai turėdavai rūpintis mažame ekrane valdomu savo augintiniu. Žinoma, jo populiarumas greitai nuslūgo, kaip ir kitų masinių dėl mados ir užgaidų į apyvartą išleidžiamų prietaisų. Paskutiniu metu, prisimenu, kaip vaikai, paaugliai ir suaugusieji visur landžiojo po krūmus ir išmaniaisiais telefonais gaudė virtualius pokemonus. Pasaulyje žaidimas buvo toks populiarus, kad neišvengta mirčių, tačiau net ir jo populiarumas pasibaigė praėjus vos vieneriems metams.

Žodžiu, ne iš piršto laužti autorės išgalvoti kentukiai iš esmės atspindi greitai į rinką išmetamų ir tuoj pat išgraibstomų žaidybinių idėjų produktus. Šįkart įdomu tai, kad kentukiai yra trapūs, pakraunami, smarkiai priklausomi nuo jį įsigijusių žmonių atsakomybės ir nuo to, kas per savo namų kompiuterius stebi privatų gyvenimą. Kentukio stebėtojas beveik negali susikalbėti su savo šeimininku, gali tik stebėti ir dažnai ne pačius doriausius veiksmus. Ilgą laiką skaitydamas galvojau, ar kas nors realiai pirktų tokius kentukius, kai virtualus pasaulis iš esmės daug įdomesnis, kai bet kada gali bendrauti anonimiškai per įvairiausias programėles? Visgi mes jau persisotinę internetu, kai tuoj pat susekami IP adresai, o asmenį galime patikrinti socialiniame tinklapyje. Štai kentukis žmonės siūlo absoliutų anonimiškumą, tam tikra prasme, baugią paslaptį, nes tave stebintis žmogus gali būti visai kitoje planetos pusėje, net nekalbėti tavo kalba.

Būtent nežinomumas, kam iš tikrųjų leidi stebėti (ir iš dalies ką stebėti) svetimoms akimis savo gyvenimą yra esminis šio žaidimo adrenalinas. Knyga prasideda itin pikantiškai: kambaryje aplink kentukį sutūpusios paauglės svetimoms akimis demonstruoja savo krūtis, net nežinodamos, ar jas mato senolis, ar koks iškrypėlis, o gal koks kitas paauglys. Galiausiai kentukis kaip dvasių lentoje išvedžioja raidėmis bauginantį grasinimą, jeigu jos neperves jam 400 dolerių, jis paviešins šių „nuotykių“ įrašą. Merginos išsigąsta ir čia istorija nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdama skaitytoją bauginančioje nežinomybėje. Toji nežinomybė ir pavojus tvyro visoje knygoje.

Samanta Schweblin

Knygos struktūra susideda tarsi koliažas iš skirtingų nutrūkstančių ir vėl sugrįžtančių istorijų. Visos jos išmoningai sumaišytos ir pasakoja skirtingas istorijas ir nutikimus, susijusiais su kentukiais. Graikijoje esanti Alina draugauja su menininku Svenu, tačiau ji sadistiškai kankina kentukį ir laisvalaikiu nuobodžiauja. Pensininkė Emilija iš Peru stebi jaunosios Evos iš Vokietijos privatų seksualinį gyvenimą ir apmąsto savo sūnaus gyvenimą. Lukas prižiūri savo sūnų Enzą, kai psichologė pataria santykiams įtvirtinant įsigyti kentukį, tačiau kentukis, pasirodo, reikalingas ne tiek sūnui, kiek pačiam vyrui, išgyvenančiam potrauminį laikotarpį dėl skyrybų. Kroatijoje, Zagrebe, vyrukas įkuria nelegalų kentukių valdymo verslą, kurio metu jis per kentukį išsiaiškina mergaitės pagrobimo istoriją Venesueloje...

Šios visos istorijos papasakotos be itin gilios poetinės kalbos, bet labai taiklios ir racionalios, kitaip sakant, autorės sintaksė labai paprasta, tačiau S. Schweblin yra kontekstų, idėjų ir atmosferinės literatūros kūrėja. Šiame romane, kaip ir Prieraišumo laisvėje, nuolat tvyro įtampa, kuri neįvardijama, bet aiškiai suvokiama skaitytojo.  Atrodo, kad visų veikėjų laukia liūdnas pasakojimo galas, o moralas tik iš pirmo žvilgsnio būsiąs pernelyg primityvus: atsargiau su technologijomis, kurios taip arti mūsų asmeninių intymių gyvenimų. Galbūt šiandien, mums patiems nežinant, esame stebimi. Skaitant knygą vis pagalvoji, kad kažkas tikrai žino, kur tu gyveni, su kuo gyveni, sistema žino, kur tu dirbi, kiek dabar pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tu perki internetu, susimoki mokesčius, flirtuoji ir kalbiesi su kitais vartotojais. Tavo gyvenimas yra technologijų kontroliuojamas nuo A iki Z, visai kaip šių knygoje vaizduojamų veikėjų.

„Žmonės mokėdavo pinigus, kad kas nors gyvas maldautų jų žvilgsnių ir kiaurą dieną sekiotų it šuo (p 121).“ Visgi autorė kelia ir kitus bauginančius egzistencinius dabarties klausimus. Kodėl mes linkę būti stebimi ir kodėl taip lengvai bei patikliai įsileidžiame technologijas? Knygoje vaizduojami kentukiai per savo kameras stebi visus tavo judesius, žino slaptažodžius, banko sąskaitos numerius ir netgi gali lemti savo gyvybę: „Žurnalistė iš Umbertidės valstybinės ligoninės fone pasakojo apie senutę, kuriai jos kentukis pelėda išgelbėjo gyvybę, sugebėjęs iškviesti greitąją pagalbą, kai šeimininkei sustojo širdis. Norėdama atsidėkoti, moteris susižinojo gelbėtojo banko sąskaitą ir pervedė ten dešimt tūkstančių eurų (p.131)“. Antrąkart ištikus šiai nelaimei, kentukis jau nebedarė nieko, nes senolės sąskaita buvo tuščia... Jis tą žinojo.

Knygoje išryškėja ne viena priežastis, kodėl kentukiai įsileidžiami į gyvenimą. Vieniems tai gyvenimo nuobodulio prablaškymas, kitiems tai yra psichoterapijos dalis, dar kitiems – adrenalino trūkumas, sekso žaislas, prievaizdas vaikų auklėjimui ir t. t. Visgi išryškėja aiški idėja, kad kol žmonės gyvena vienatvėje, jiems reikia kažkuo užsiimti, todėl privatūs gyvenimai ir leidimas jame būti anoniminėms stiklinėms akims bei jį vertinti, yra tam tikras pabėgimas nuo socialinės atskirties ir savų problemų. Kentukis – labai paprastas, jo nereikia vedžioti, kastruoti, maitinti ėdalu, jį užtenka tik pakrauti. Tokį kiekvienas įsigytų, ypač šiais metais, kur gyvename atskirties pasaulyje, kur pandemijos metu esame kaip niekad atskirti nuo realaus žmogiškojo ryšio. Kentukis – tai, kas įsispraudžia tarp dviejų žmonių ir leidžia vaizduotės galia užpildyti tuos sutrūkinėjusius ryšius, leisti sau įsiteikti, kad pro tas stiklines akis stebi būtent tas žmogus, kuris tave puikiai mato ir supranta geriau, nei sutuoktinis, uošvė, vaikai, darbdaviai. Iliuzijos fokusas, kuris bauginančiai skverbiasi į pasaulį dar labiau atskirdamas žmones vieną nuo kito – apie tai naujausioji išradingosios ir puikiosios S. Schweblin knyga.

Jūsų Maištinga Siela