Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela