Yoko Ogawa. „Atminties policija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.
Mieli skaitytojai,
Japonų literatūra nėra vien tik egzotiškas patiekalas
iš tekančios saulės šalies, kurioje aptinkame keistą, retsykiais nesuprantamą
bendravimo kultūrą bei tradicijas. Kai kada tolimoji literatūra gali byloti
labai universaliomis temomis ir problemomis. Štai argentiniečių rašytoja
Samanta Schweblin sako, kad literatūra yra tas laukas, kurioje pasakojamos
istorijos apie tai, dėl ko mūsų visuomenė nėra apsisprendusi iki galo. Dažniausiai
tai būna vertybiniai ir moralės aspektai. Juos perteikti išmoningai, kad
kiekvienas skaitytojas pajustų ir suvoktų šią problematiką, dažnai remiamasi
atitinkamais žanrais ir šįkart tas žanras itin populiarus ir mėgstamas daugelio
skaitytojų – distopija, kuri leidžia dažnai vaizduoti išvirkštinį „Alisos“ logikos pasaulio modelį. Štai
pripažinta ir tikriausiai be Harukio Murakami garsiausia japonų rašytoja Yoko
Ogawa (g.1962) 1994 metais tėvynėje išleidžia romaną pavadinimu Atminties
policija (jap. Hisoyaka na Kesshō), pastarasis ne taip seniai
išverstas į anglų kalba ir įtrauktas į trumpąjį 2020 Internacional Booker Prize
literatūros sąrašą, o netrukus lietuviškai šį romaną išverčia ir Gabija Enciūtė.
Distopijos nesensta, jeigu jos parašytos visame
pasaulyje suprantama idėja. Dažniausiai jos, kaip G. Orwello bei M. Atwood
atvejais, vaizduoja žiaurius patriarchalinius žaidimus, susijusius su visuomenės
kontrole, brutaliu susidorojimu, katastrofomis, jeigu neatitinkama primestų įstatymų ir
reikalavimų. Pastaruoju metu šis žanras vis dažniau prisimenamas ir iš naujo
apmąstomas nūdienos kontekste: visuomenės ideologijos ir vertybių susiskaldymas
bei pandemijos valdymo krumpliaračiuose besimalantys skirtingų įsitikinimų žmonės.
Regis, Yoko Ogawa šiame galios ir valdžios žaidime savo romanu gerokai
išsiskiria, nors esama ir dėsningų klasikinių distopinio romano elementų.
Istorija pasakoja apie atokią salą vandenyne, kurioje įsikūręs
miestas ir gyvenvietės, veikia net traukinys, o ištisos tos salos bendruomenės
besąlygiškai paklūsta Atminties policijai (dar kitaip romane vadinamiems prisiminimų
medžiotojams). Saloje laikas nuo laiko vis kas nors dingsta – kvepalai, paukščiai,
rožės, nuotraukos, romanai – ir pagal dingimo faktą žmonės besąlygiškai
paklusdami pirmiausia sunaikina visus daiktinius įrodymus, o vėliau dėsningai
dingsta ir iš pačios žmonių atminties. Kitą dieną žmonės gyvena tiesiog naują
tikrovę, kurioje nėra to daikto ar reiškinio, bemaž kartu praradę ir savasties
dalį, emocinį ryšį. Istorijos centre – jauna moteris, romanų autorė, kuri
gyvena nuosavame name prie upės. Ji rašo romanus ir baiminasi, kad pamažu vieną
dieną viskas išnyks. Netrukus ji sužino, jog saloje esama tokių žmonių, kurie
neatsisveikina su prarastais daiktais ir jie geba juos prisiminti, o vienas iš
jų – jos redaktorius ponas R. Kaip vėliau ji sužino, tokia buvo ir jos motina,
tačiau pati, nors ir nelengvai, tačiau paklūsta atminties praradimo dėsniams ir
jos prisiminimai, kaip ir prieraišumas prie praeities, pamažu ištrinami.
Visgi tai alegorinis pasakojimas, kuris byloja apie
žmogaus netekties skausmą. Romane viskas priešingai – žmonės netenka savo
prisiminimų ir daiktų, savaime juos išstumia ir sunaikina iš savo gyvenimo, o tai priima kaip
natūralų procesą, nesuvokdami, jog jie yra apgaudinėjami. Romane niekas nekelia
klausimo, o kodėl tai vyksta, kokia visos šios kontrolės paskirtis, net
neanalizuojama, kaip veikia žmogaus atmintis. Net nekyla klausimas, ar tai kažkokia
liga, ar eksperimentinis dalykas. Autorė apskritai vengia aiškinti politinį
galios žaidimo kontekstą, nors akivaizdu, jog jis egzistuoja, nes Atminties
policija pati nepasiduoda šiems procesams, o civiliai, kurie išsaugo atminty nykstančius
dalykus, yra suimami ir tikriausiai nužudomi, nes į salą pas artimuosius jie
niekada negrįžta. Didžiąją dalį romano jaučiame veikėjos nesaugumą, nes ji su
seneliu bando slaptavietėje apsaugoti redaktorių poną R. tarsi kokį retą
egzempliorių, kuris vis dar geba prisiminti ištrintas pasaulio patyrimines ir
daiktines dalis. Tai gana keista ir įdomu, nes autorė gana nesudėtingai
pasakojime leidžia pajausti, kad bėga laikas kaip smiltelės smėlio laikrodyje,
o nykstantys dalykai kaskart iš pagrindinės veikėjas atima vis daugiau
savasties.
Nuolatinis tirpimo ir nykimo triukas šiame romane išties
skaitytoją nuteikia gana filosofiškai: kiekvienas, kuris esame gyvas, anksčiau
ar vėliau vis tiek mirsime, todėl nesvarbu, kada tai atsitiks. Stebina veikėjų
bandos jausmas, jog tai natūrali gyvenimo sąlyga kaskart vis daugiau ir daugiau
prarasti ir dėl to nesigraužti, kai tikroji žmogaus prigimtis yra nuolatinis
prisirišimas ir skausminga to prieraišumo netektis. Autorė sukūrė pasaulį,
kuriame veikia priešingas mechanizmas – kova su savo tapatumu, ar tai būtų
santykiai, daiktai, materialinė padėtis, kūnas – viskam vieną dieną lemta išnykti, tad
kodėl to nepadarius lengvai?
Dvinarė romano struktūra iš tikrųjų pasakoja dvi
paralelines ir ganėtinai viena su kita susietas istorijas. Pagrindinė – romano rašytojos
gyvenimo istorija, o kita – jos rašomo romano istorija. Pagrindinėje istorijoje
besislepiantis ponas R., tampa priklausomas nuo rašytojos malonės, yra valdomas
jos altruistinių ir, kaip vėliau įtarimai pasitvirtina, įsimylėjimo jausmo padiktuotų
paskatų, o rašomame romane viskas priešingai: spausdinimų mašinėle kursų
mokytojas paverčia savo mokinę iš pradžių bebalse studente, vėliau ją įkalina
bokšte, kol pamažu jos tapatybė išnyksta. Tai primena Mėlynbarzdžio žudomų
žmonų efektą, kitaip sakant, žmogus „suvartojamas“ kaip produktas, kol dirgina
ir teikia malonumą nusikaltėliui, nors rašytojos tikrovėje savotišku kaliniu
tampa ponas R.
Sakyčiau, toks veidrodiškas atsikartojimas romane iš
esmės žaidžia ir lyčių stereotipais, ne tokiais ryškiais, kaip Margaret Atwood Tarnaitės
pasakojime, tačiau meilės galios svertais ir santykiuose esantis
dominuojantysis visada naudojasi silpnojo pažeidžiamumu, todėl sunku pasakyti,
ar redaktorius R. kartu nėra rašytojos kalinys. „Jau ir taip užkraunu tau
papildomo vargo, prašydamas rasti man darbo, – šyptelėjo. – Bet taip jau yra,
dabar tu mano rankos ir kojos. Jei nepadėsi man tau pagelbėti, net ir to
negalėsiu padaryti (p. 121).“ Visai panašiai kaip kito japonų alegorinių
romanų rašytojo Kobo Abės Moteris smėlynuose, kuriame vaizduojamas
vyriškis, patekęs į moters spąstus duobėje, kai nebelieka nieko kito, tik
užmegzti intymius santykius, kad nebūtų paliktas likimo valioje.
Ponas R., atrodo, nuoširdžiai stengiasi išsaugoti
rašytojos atmintį, nuolat aiškina, jog atsiminimų netektis yra ne koks nors
savaime privalomas dalykas, bet kolektyvinę sąmonę apnikęs reiškinys, jog
atmintį neva valdo kažkas iš išorės, todėl prisiminti ar neprisiminti,
sprendžia ne išorinės jėgos, o pats individas. „Prisiminimai tiesiog
nugrimzta į tokią gilią kertę, kur jų visiškai nepasiekia jokia minties ar
dienos šviesa, ir tame požemyje klaidžioje. Jei ranką į tą vandenį, kuriame jie
nugrimzdo, įkiši pakankamai giliai – tikrai ką nors užčiuopsi (p. 226).“
Lėtai įvykiais besisukančiame neįmanomos meilės romane
Atminties policija pamažu nyksta ne tik atmintis, bet didėja pono R ir
rašytojos meilės bendrystės tarpeklis, o tai tampa dar vienu kertiniu romano sumanymu
perteikti mintį, kad iš tikrųjų mūsų visų santykius vienija bendra atsiminimų
sankaupa ir patirtis. Nykstant rašytojos atminčiai ir net fiziniam kūnui, ponas
R. galiausiai išsilaisvina iš savo globėjos, tačiau kartu ir jos netenka. Argi nepanašiai
ir su mūsų visų paradimų atmintimi? Kol prisimename praradimus ir nuopuolius,
tol kenčiame ir graužiamės dėl praeities, tačiau pradingus atminčiai, dingsta
ir mūsų baimės, kaltė, gėdos jausmas. Kitaip sakant, šiame subtiliame ir tik iš
pažiūros paprastame distopiniame romane veriasi psichoterapiniai procesai,
susiję su mūsų tapatinimusi ir savasties suvokimu, į kurį galime, vėlei
didžiosios literatūros dėka, pasižiūrėti įvairiausiais rakursais ir patyrinėti
perspektyvas. Vieniems šis romanas pasirodys žiaurus distopinis iš-žmoginimas,
o kitiems tai bus kaip galimybė nustumti sunkų ir purviną sniegą į vandenyną,
kad gyvenimo skaudulių sankaupa ištirptų ir išsisklaidytų. Išties puikiai
parašytas kūrinys.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, mano gerbiami žiūrovai, mano vardas JESSICA JENKINS, aš esu iš (FLORIDA, JUNGTINĖ VALSTIJOS VALSTIJOS) Labai džiaugiuosi galėdamas pasidalinti šiuo nuostabiu liudijimu, man buvo įskaudinta ir sudaužė širdis, kai vyras paliko mane su mūsų vaiku, aš buvau sutrikusi ir nežinojau ką daryti, aš jį labai mylėjau, stengiausi viską, ką galėjau, kad jį sugrąžinčiau, bet visos mano pastangos buvo bergždžios, vieną ištikimą dieną paaiškinau savo problemą savo draugei, o ji man papasakojo meilės burtų ratukas, vadinamas "LORD ALAGHODARO", kuris taip pat pastojo, kai ji ieškojo vaiko, aš niekada netikėjau burtais, bet pabandžiau, ar viskas pagerės, susisiekiau su LORD ALAGHODARO per kontaktinę informaciją mano draugas davė man, po kelių valandų man atsakė burtininkas, liepė pasilikti ir davė nurodymus, ką daryti, ir aš padariau tiksliai taip, kaip liepė, mano didžiausiai nuostabai, mano vyras, kuris man neskambino. labai 3 m., paskambino man ir pradėjo atsiprašinėti už visas skriaudas, kurias padarė man ir maldavo e kad jis nori grįžti namo su manimi ir vaikais, dabar jis mane mylėjo labiau nei bet kada anksčiau, mano gerbiami žiūrovai, broliai ir seserys, jei turite kokių nors problemų, susisiekite su juo ir aš duosiu 100% garantiją, kad jis išspręs jūsų problemos. tai jo kontaktai: Whatsapp: +1 424-571-9773 arba el. paštu: alaghodaroh@gmail.com
AtsakytiPanaikinti