Sveiki,
Labiausiai pasaulyje nuo
2009 metų pasirodymo Londono teatre statoma lenkų pjesė yra Tadeusz
Slobodzianek „Mūsų klasė“. Įspūdinga medžiaga apie prieš Antrąjį
pasaulinį karą besimokančius vienoje klasėje vaikus. Pusė klasės – žydai, kita –
lenkai. Besipešdami ir visaip kitaip bežaisdami ir augdami, jie nežino, kad iš
esmės ruošiasi karui. Jų likimai Lenkijos provincijoje susiklosto tragiškai.
Kas galėjo patikėti, kad vieni klasiokai slėps savo žydus klasiokus palėpėse, o
kiti juos su malonu žudys ir degins...
Į lietuvių kalbą pjesę
išvertė Rolandas Rastauskas, o spektaklį, trunkantį pusketvirtos valandos,
pastatė žymusis mūsų teatro korifėjus Oskaras Koršunovas su Klaipėdos
dramos teatro aktoriais. Sunku apsakyti tą sukeltą gyvenimo įspūdį, kai
istorinės aplinkybės lemia mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Apie ką šis
spektaklis? Tiek daug aspektų į jį sueina. Teatras gyvybingas tuo, kad jis
aštrus, aktualus, iškeliantis klausimus ir nemoralizuojantis. Eilinįkart įsitikinau,
kad Koršunovas yra provokatorius – žavus mūsų teatro genijus, o jo „Mūsų klasės“
versija infantiliai nekalta, tačiau monstriška. Pleškinami žydai, dekoracijos
virstančios liepsnojančiu pastatu, vestuvių stalu ir žydų antkapiais, už
Atlanto atskriejantys Abraomo laiškai...
Ar bereikia mums siaubo
filmo „Pjūklas“ ar „Skerdynių Teksase“,
kai turime tokią istorinę medžiagą? Kraupu, kai pjesės medžiaga atspindi
istorinius gyvus procesus, kuriuos dabarties protas suvokia, bet sunkiai
priima. Prikimštos lėlės ir gyvi aktoriai, kurie varijuoja tarp teatro ir
marionečių iš tikrųjų simboliškai byloja diskriminacijos baisumus ir šiomis
dienomis, kai suskaldytoje Lietuvoje „intelektualai“ oponentus vadina buduliais
ir „nelietuviais“ ir patys pila patyčių mazutą. Toks jausmas, kad vėl gyvename
panašiuose laikuose, kai dažnas vakceris persekios antivakserį, o kai kurie
nepasiskiepijusius arba šeimos maršistus slėps palėpėje – arba priešingai.
Išeidamas iš spektaklio
prisiminiau legendą apie Babelio bokštą, kai siekdami dangaus buvome nubausti
senojo dievo, kuris suskaldė žmones į 72 skirtingas kalbas, kad jie negalėtų
susikalbėti. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar
nesusikalbame tragedijos kalba, vis dar sutartinai kolektyviškai neatpažįstame
vieni kitų kaip unikalių žmonių ir vis dairomės skirtybių tarsi priešų ir metui
atėjus, visada gniaužiame kišenėje akmenį, kurį sviesime į klasioką, kitaip
sakant, į kitą žmogų už tai, kad patikėjome atskirties iliuzija.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą