Sveiki,
Trumpam
Lietuvos žiniasklaidą sudrebino visuomenės veikėjos Zitos Šličytės
pasisakymas Kovo 11-osios proga apie Stambulo konvenciją ir žmones, kurie, anot
kalbančiosios, skatinami tapti belyčiais. Ką aš galiu pasakyti? Lyg ir svetima
gėda, bet lyg ir apie mus pačius. Jos pasisakymas, žinoma, viešojoje erdvėje
sulaukė pasmerkimo, tačiau net neabejoju, kad Šeimų maršo atstovai savo forumus
susprogdino tarsi metuose būtų paskelbtos antros Kalėdos. Kol homofobai
puotauja ir džiūgauja, visgi viešojoje erdvėje dominuoja kritiškas požiūris į
Z. Šličytės pasisakymą.
Neseniai
perskaičiau tokį pasakymą, kad geriau Lietuva gėjiškoje Europoje, nei Putino
hitleriniame režime. Ar tikrai jau yra taip blogai, jeigu laisviems žmonėms
leisime būti tuo, kuo jie nori būti ir jaučiasi esą? Tai kam dėl to Kovo 11-oji
ir toji laisvė, jeigu vis dar norime žmonėms apynasrio, suvaldyti jų
individualybes, susisteminti ir sunorminti jų gyvenimus? Žinoma, kiekvienas tą
laisvę supranta vis kitaip ir ponia Zita gali turėti savo poziciją, tik šiek
tiek gėda, kad šis ideologinis performansas įvyko tokia proga ir buvo atsiųstas
kaip signatarų Trojos arklys. Nesame apsaugoti nuo bukumo. Iš kitos pusės
galbūt tai netgi naudinga, nes tokie vieši pasisakymai leidžia greičiau vykti visuomenės
lūžiams, nes tos problemos išlenda į viešumą ir tampa aktualios, matomos.
Kitaip sakant, homofobė Zita Šličytė pati to neįtardama pasitarnavo Lietuvai.
Jūsų
Maištinga Siela
Nesinervuok, kad Lietuvoje yra žodžio laisvė
AtsakytiPanaikinti