David Diop. „Naktį visų kraujas juodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 128.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Atrodo,
dar visai neseniai perskaičiau International
Booker Prize 2020 apdovanotą olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld
romaną Vakaro nejauka, o dabar jau
lietuviškai turime ir 2021 metų laimėtojo David
Diop (g. 1966) romaną Naktį visų kraujas juodas (pranc. Frere d'ame). Pastarąją knygą į lietuvių
kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, o išleido leidykla Baltos lankos.
David
Diop, afrikiečių kilmės prancūzų rašytojui, kuris augo Senegale, Booker finale su antruoju savo
prancūzišku romanu nušluostė nosį net pačiam čiliečiui Benjamin Labatut, kuris
taip pat pretendavo į šį apdovanojimą su knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara,
2022), visgi vertinimo komisija nusprendė, kad D. Diop romanas vertesnis
Tarptautinio Bookerio, pabrėždama,
kad autoriaus proza yra tarsi tamsus užkalbėjimas, kuri pribloškė ir užkerėjo
skaitytojus. Skaitydamas romaną, negalėčiau nesutikti, jog tekstas tirštai
magiškas, tad lėtai skaitydamas žymėjausi tam tikras įdomias romano idėjas ir
įžvalgas, kuriomis norėčiau pasidalyti.
Romanas
pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau – Prancūziją, kurios kariams
talkina prancūzų kolonijinės Afrikos šalių rekrūtai, įskaitant ir pagrindinį
veikėją Alfą Ndiajė iš Senegalo. Tiesą sakant, karas romane tėra tik erdvė ir
kontekstas, kūrinyje nedetalizuojama, kas ir kodėl strategiškai kariauja, kas
ir kaip laimi, nes apkasų duobės ir baltųjų bendravimas su afrikiečiais
vienuose apkasuose tėra tik karo kontekstas. Autorius pasirenka kalbėti
pirmuoju asmeniu po lemtingų Aflos ribinių išgyvenimų (kare žūva jo geriausias
draugas Mademba Djopas, dar vadinamas broliu), kai draugui po susidūrimo
išvirsta viduriai ir jis ilgai maldauja Alfos, jog nutrauktų kančias. Visgi Alfa
negali pribaigti draugo, kol šis nenusigaluoja sava mirtimi. Karo lauke išgyvenęs
prieš mirusįjį nepakeliamą kaltės jausmą, Alfa tampa keistai kuoktelėjusiu
bepročiu, jis ima mąstyti ir galvoti uždraustomis mintimis, kurti strategijas
apie mūšyje esančių žmonių elgesį, o pats naktimis, išsitepęs purvu, šliaužia į
priešų apkasus ir apsimetęs negyvu kaskart užpuola savo auką, nukerta jam plaštaką
su ginklu rankoje ir parvelka šią kūno dalį į savo apkasus. Kurį laiką Alfą
pasitikę bendražygiai džiaugiasi, netgi iš jo pokštauja, bet po kurio laiko
tampa prietaringi ir Alfą įtariai ima vadinti juoduoju magu, sielų rijiku,
kuriam skirtos priešų kulkos stebuklingai jo išvengia, tačiau dėl to žūsta kiti
nekalti vyrai...
Šiame
miniatiūriniame romane, tiesą sakant, nėra daug įvykių, nes visą istoriją
galima perpasakoti keliais mašinraščio lapais, tačiau autorius apjungia Afrikos
žodinės pasakojamosios tradicijos žanrines ypatybes su vakarietiškos
literatūros tradicija ir išgauna ypatingą pasakojimo toną. Nuo pat pirmųjų
puslapių skaitytojas panardinamas į karą, tačiau tikrasis karas vyksta veikėjo
galvoje, kai šis vis plačiau analizuodamas savo sprendimą nenužudyti draugo
atskleidžia savo gyvenimo faktus, nulėmusius antihumanišką tokį pasirinkimą.
Kai atrodo, jog veikėjas kaskart išsiaiškino, kas esąs ir kodėl to nepadarė
draugui, jis vėl tolsta į savo praeitį, kol paaiškina kitomis prasmėmis – nes
jautė kaltę, kad pasityčiojo iš draugo totemo povo, todėl jį išvadino bailiu ir
dėl to draugas, norėdamas įrodyti, kad nėra bailys, nutrūktgalviškai veržiasi į
karo lauką. Priežasčių pasakotojas randa ir tolimoje praeityje, savo giminės
istorijoje, kai dingo jo motina, kai jį priglaudė draugo šeima...
„Dėl
Dievo teisybės, kiekvienas dalykas viduje slepia ir savo priešingybę. Iki trečios
rankos aš buvau karo didvyris, po ketvirtosios tapau pavojingu pamišėliu, laukiniu
kraugeriu. Dėl Dievo teisybės, taip klostosi įvykiai, taip sukasi pasaulis:
kiekvienas dalykas yra dvilypis (p. 59).“ Dvilypumas
tampa ne tik pasakotojo pagrindine gyvenimo prasmių aiškinimo filosofija, bet
ir rašytojo David Diop romano konstrukcijos prasmių ašimi, nulemiančia knygos struktūrą.
Iš
tikrųjų autorius kuria žodžio prasmės ir reikšmių, o tiksliau – dviprasmybių
įtaką žmogaus gyvenime. Draugo mirties akivaizdoje Alfa tampa išdaviku, nors
visą gyvenimą galėjo numirti dėl savo draugo, kurį sąmoningai lydėjo į šį karą.
Karo vaizdiniai taip pat dviprasmiškai perteikiami per krinkančią pasakotojo
sąmonę, kuri pamažėl tampa vis niūresnė, vis mistiškesnė ir nesuprantamesnė,
nes dėl kare patirtų traumų nyksta protagonisto gebėjimas būti ne tik žmogumi,
bet ir sąmoningu. Susitapatinęs su jam primesta sielų ėdiko tapatybe jis
pamažėl iš tikrųjų ima įtikėti toks esąs, todėl džiovina nupjautas rankas, o
karo psichologui nupiešęs jas išsiduoda esąs absoliučiai pakrikusių nervų,
kuris gali padaryti beprotiškiausių dalykų, netgi kovoti prieš saviškius, bet
Alfa nesiruošia kovoti ir ištraukti granatos žiedelio savam apkase, jis kovoja
su savo atslenkančia sąmones tamsa, protarpiais prisimindamas savo meilės
atsitiktinį aktą prieš išvykstant į karą.
„Taip,
supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių
dėl įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. Ne
nuolatos pamišusių. Vos tik puolimas baigiasi, reikia paslėpti savo įsiūtį,
skausmą ir įniršį. [...] Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską
nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo. Nuaidėjus atsitraukti įsakančiam
kapitono švilpukui pamišimas yra tabu (p. 43).“ Iš esmės pagrindinis veikėjas supranta, kad yra
tiesiog naudinga patrankų mėsa ir geras karys, kuris su atsidavimu puola
žudyti, o atsitraukęs su savo traumomis privaląs susidoroti pats, tyliai nuo
visų paverkęs į pagalvę. Niekas nenori tikrųjų bepročių. Apie bepročius,
prisiminiau, puikiai rašė serbų rašytojas Dejan Atanacković romane „Luzitanija“,
kuriame kaip tik beprotnamio gyventojai paskelbę karo zonoje savo respubliką
dainuodavo apie kariaujančius pamišėlius, o jie save laiką tikraisiais protais.
Autorius
froidiškai sulieja karo žiaurumą su vyro seksualine patirtimi. Pagrindinis
veikėjas žemės pilvu vadinamus apkasus regi kaip prasiskėtusią drėgną
moters makštį, o karo ritmas ir eiga netikėtai įgauna gyvuliškos pasakojimo
energijos, kuri nemažai kuo panaši į seksualinę aistros energiją. Iš tikrųjų
pasakojimas persmelktas kūniškumo, jo vaizdinių, metaforų ir simbolių, todėl
istorija atrodo tokia šiurkšti ir iš pradžių atgrasi. Afrikos žodinėje
tradicijoje meilė sietina su žmogaus gyvenimo pratęsimu, tad moteriai gimdyti
yra priedermė kaip kvėpuoti. Kraujas iš esmės, kurio naktyje spalva yra juoda
nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos, taip pat reiškia gyvenimo ir
mirties dviprasmybę. Kol kraujas cirkuliuoja, tol žmogus gyvas, kai jis išteka
į juodą naktį, išteka ir jo gyvybė. Kapojamos rankos, išvirtę viduriai, aimanos
ir kančios karo lauke sklindančios iš pūvančių, nutrauktų ir ištaškytų kūnų
liekanų Alfui tampa toks pats natūralus gyvenimo potyris kaip ir moters kūno
geidulys. Tiesą sakant, autorius vėl žaidžia dviprasmybėmis: jei geidi dar
kartą pasimylėti su moterimi, turi žudyti ir laimėti, kad grįžtum į gyvenimą,
todėl krinkančioje veikėjo nuovokoje gyvenimo laimės, šeimos, motinos
susigrąžinimas susilieja su troškimu žudyti ir tampa nebeatsekama, kas yra
gerai ir blogai. Net ir sąvoka „geras“ kitame apkase gali tapti kažkam nelaime
ir pražūtimi, nes karo lauke visi tampa vienos laimės kovotojais, taigi,
kraujas visų naktį juodas.
Iš
tikrųjų toks aistringas pasakojimo būdas atskleidžia ne tik sveiko proto
prarandantį žmogų, kuris pamažėl permąstydamas savo gyvenimą su juo
atsisveikina, bet perteikia karo mechanizmo beprasmybę. Tekste yra tam tikros
ironijos ir sarkazmo, kai veikėjas nupasakoja savo vado įsakymus ir kaip be
jokio pasipriešinimo marionetės pasiruošusios mirti už Prancūziją tiki, kad
toje didingoje šalyje tik apie jų didvyriškumą kalbama kaip apie tikrus žygdarbius...
Balansavimas tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp skaidraus proto ir aptemimo
retsykiais sukuria tą tiesos akimirką, todėl proza blyksi kaip elektros
lemputė, leisdama skaitytojui retkarčiais užčiuopti šios beprotiškai žiaurios
istorijos gilesnes prasmes.
Romano
prasmių pamatus sustiprina Afrikos tautosakiniai pasakojimo elementai t. y.
juodosios magijos, šamanizmo, misticizmo aspektai, taip pat kaimo bendravimo ir
kultūros niuansai, pavyzdžiui, kai vieno kaimo vadas visų žemes norėjo apsėti
vien žemės riešutais, o vietos gyventojai sukilo ir „paprotino“ vadą, jog tai
absoliučiai pražūtinga žmonėms. Ekonomika ir teisingumo principai vykdomi ne
įstatymu ir valdančiųjų galios pozicija, o būtent sveiku protu, kuris (vėlgi
romane išreikštas priešprieša) absoliučiai skiriasi Pirmojo pasaulinio karo
kontekste, kuriame Alfa ir daugelis tokių kaip jis kovoja svetimus karus vardan
iliuzijos, jog jiems Prancūzijoje bus pažadėtas geresnis gyvenimas ir jie taps
didvyriais.
Galiausiai
autorius romano pabaigoje pasakojimą užtvirtina totemų tautosakiniais
pasakojimais apie princesę ir ją besivejantį liūtą, pro šį pasakojimą kaip pro lengvą
audinį persišviečia pagrindinė romano istorija apie dviejų draugų pavydulingą meilės trikampio istoriją, kuri
galiausiai paaiškina pagrindinio veikėjo klasikinį nuopuolį ir užsitrauktą
bausmę – netekti proto (aliuzija į sielos praradimą). Atrodo, kad būti kare yra
didžiausias pragaras žemėje, o autorius sako, kad ne, nes didžiausias pragaras
yra tas, kurį žmogus susikuria pats (sąmoningai arba iš aistros ir pavydo). Kita
ir kone esminė knygos išartikuliuota dviprasmybė: kodėl mes garbiname kare kariavusių
vyrų randuotus kūnus kaip didvyrių istorijas, trofėjus, o nuo sielos ir dvasios
suluošinimo sukame akis šalin? Kūno ir sielos priešpriešą pagrindinis veikėjas
dar bando paaiškinti romano pabaigoje, ją sujungti, tačiau įspūdis toks, kad
jam nebeužtenka sąmonės šviesos, nes jeigu kūną dar galima pagydyti, suluošintos
sielos jau nebe. Knyga lengvai ir pagaviai perskaitoma, tačiau, apmąstant pagrindinio
veikėjo psichologinius motyvus bei afrikietiškos literatūros elementus, akivaizdu,
kad tai kruopštus nevienadienis literatūrinis perliukas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą