Filmas: "Šūvis į Ahedės kelį" / "Ahed's Knee" / "Ha'berech"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus matytas Izraelio režisieriaus Nadav Lapid filmas „Sinonimai“ buvo toks geras, kad tikriausiai galėčiau pasakyti, jog tai šedevras, žinoma, ne visiems prieinamas ir suprantamas, bet anuomet paliko netikėtą įspūdį. Naujausias režisieriaus darbas Kino pavasaryje taip pat neliko užmirštas, jis pristatytas „Kritikų pasirinkimas“ programoje pavadinimu „Šūvis į Ahedės kelį“ (angl. Ahed's Knee) (2021), kuris vėlgi netikėtai mane nuo pirmųjų kadrų įtraukė į savo istoriją.

 

Pasakojimas, spėju, kad turi autobiografinių bruožų, kuriuos nesudėtinga susieti paskaičius interviu su režisieriumi ir mamai dedikuotais „Sinonimais“, o tam tikros ištarmės atsikartoja. „Šūvis į Ahedės kelį“ pasakoja apie vidutinio amžiaus režisierių, kuris atvyksta į atokų Izraelio miestelį pristatyti savo filmą, tačiau susiduria su meno ir kultūros ministro iškeltais reikalavimais t. y. po seanso su žiūrovais kalbėti vien tik žydams ir Izraeliui palankiomis temomis: meilė, šeima, jūra, gamta, Izraelio istorija, Holokaustas, antisemitizmas, karinė šalies galia ir t. t. Žodžiu, tos pačios populiarios politiškai korektiškos temos, kurios turėtų ugdyti ir įkvėpti žydų dabarties tautą didžiuotis savo šalimi ir puoselėti jos karinę galią, skatinti patriotiškumą. Kas nežino, kad Izraelis daugiausiai į krašto gynybą investuojanti šalis nuo bendrojo šalies produkto, tad tarnyba, ginklas ir uniforma šalyje yra antroji religija, tačiau režisieriui kaip laisvam mąstytojui ir kūrėjui kaip tik rūpi priešingos temos: traumuojančios jaunuolių patirtys atliekant tarnybą, sirų ir libaniečių bei arabų karo aukos, žydiškas šovinizmas ir pamažu įsigalėjusi cenzūra nepatogiomis temomis viešojoje erdvėje, kuri varžo menininkus.

 

Iš esmės režisierius suvokia savo šalies kultūrinį ir laisvo žodžio bei meno raiškos stagnaciją. Filme akcentuojama, kad didžioji dauguma menininkų (įskaitant ir patį režisierių) yra priklausomi nuo finansavimo šaltinių, kurie skirsto pinigus pagal tai, kaip menininkų darbai ir jų vertybės yra šalies įvaizdžiui „patogūs“. Atvykęs į kaimą, jis kalbasi su bibliotekos skyriaus pavaduotoja, su vežiku ir kitais, kurie, atrodo, neįdomūs ir stebina korektiškais pasisakymais, tad byloja apie įsigalėjusį perdėto ir netikro pozityvumo bendravimo kodą, kurio laužyti, kritikuojant Izraelio politiką, yra nepriimtina. Tai išties primena švelnesnę Sovietų Sąjungos komunizmo atmainą ir dėl to režisierius labai nelaimingas, nes, kaip jis ir sako: „tai šalis, kuri jau mirė“. Užsemtas dykumoje kanjonas su gyvuliais ir ten buvusiais žmonėmis simbolizuoja Izraelio vertybinį pamatą, formuojama veikėjo sampratos antitezė Senajam Testamentui: Mozė taip ir nepervedė žydų tautos į Pažadėtąją žemę, juos tiesiog užliejo.

 

Antroji tema – režisierius besąlygiškai myli savo motiną, kuri serga vėžiu, tad jai nuolat filmuoja įvairius vaizdus, išsako švelniausius žodžius. Būsimos netekties ir nusivylimas dabartine šalies politika yra varomoji dramatizmo jėga visame filme. Įtariu, jog šios būsenos yra atsakas Izraeliui į „Sinonimų“ kritiką, nes jis buvo puikiai sutiktas Europoje, tačiau, galimas daiktas, nelabai pozityviai reprezentavo šalį. Kitą vertus, filmas, lyginant su „Sinonimais“, yra sukomponuotas labiau teatrališkai, kuriami hipnotizuojantys dialogai, kurie balansuoja nuo ironijos iki sunkiai paaiškinamos erotikos, veikia itin magiškai, netgi surrealistiškai. Ypač svarbus kameros judesys, kuris veikia aštriai, kampuotai ir dinamiškai, leidžia retsykiais stebėti pagrindinį veikėją, o kartais vaizdas tampa paties veikėjo žvilgsniu į pasaulį. O ką jau kalbėti apie ryškų ir vietomis svajingą garso takelį?

 

Man labai patiko šis filmas! Manau, kad esu didelis šio režisieriaus gerbėjas! Nežinau, ar daug kam patiks žaižaruojantis Izraelio politiką iš menininko perspektyvos dėl cenzūros kritikuojantis filmas, tačiau vienoje vietoje pagrindinis veikėjas taip įsijaučia, kad kone prakeikia žydų tautą – tiek daug į tą monologą sutelkta asmeninio skausmo ir patirtos neteisybės, kad jeigu tai sakytų ne pagrindinis veikėjas izraelietis, tai visur kitur būtų tikriausiai būtų sietina kaip galinga antisemitizmo aktas. Iš esmės suvokiau viena: visi kiti jaučia tokią didžiulę stigmą t. y. kaltę dėl Holokausto, kad negali ir bijo kritikuoti izraeliečius, tad belieka tą daryti patiems izraeliečiams. Man be galo patiko ta nepatogi, grėsminga ir šiek tiek mazochistiška režisieriaus pozicija, atverianti šiaip jau slepiamas vidines šalies plikžaizdes.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Pokalbis su režisieriumi iš Kino pavasario (lietuviškai).

 

Jūsų Maištinga Siela