Sveiki,
Šiaip būčiau jau
nebetęsęs šios jau per savaitę išsikvėpusios temos apie lietuvių kalbos bei
literatūros valstybinio egzamino temų ne aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Iš
esmės pritariu tiek Elžbietos Banytės, tiek Pauliaus Gritėno mintims apie hamanitarinių
mokslų krizę. Ir atrodė, kad jie absoliučiai teisūs, kol nepamačiau filosofo Aurimo
Šimeliūno visiškai nekasdienišką, nemacdonalcinę mintį apie
tradicijų tęstinumą ir jos prasmės suvokimą. Žinoma, šioji mintis bus internete
ir kitoje viešojoje erdvėje nepopuliari, tačiau bijoti agrarinės kultūros apraiškų
egzamine, juolab, kad didelė autorių dalis apie tai rašė, nereiktų.
Suprantu nebent pačius
vaikus ir abiturientus, kad mokytis apie duonos, rugių, vieversio, žemės kvapo
ir rugių varpas nėra pats įdomiausias dalykas, kaip ir filosofijos studijos,
beje. Klausimas: kokia proporcija turėtų būti įdomu ir kaip prievolę
įprasminant tradiciją?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą