Sveiki,
Italų režisierius Paolo
Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį
Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu.
Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos
kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“
gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi
šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną
režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi)
(2021).
Istorija pasakoja apie du
įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji –
įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs
fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai
manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal
romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to
filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką
maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi,
keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais
itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių
situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek
tiek pakitusių veikėjų psichologiją.
Nedetalizuosiu šio filmo
siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas
spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam
tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“,
taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir
režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo
matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų
amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso
nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus
nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui
pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai
perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip
kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).
Visgi analizuojant pačius
poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo
įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje
šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori
įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad
nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o
bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku
apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi,
kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo
paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog
pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių
išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir
masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.
Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą