Knyga: Susanna Clarke "Piranezis"

 

Susanna Clarke. „Piranezis“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 240.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šią vasarą keliaudamas po Europą kelionėje turėjau seniai įsigytą rašytojos Susanna Clarke (g. 1959) knygą Piranezis (angl. Piranesi), kurią į lietuvių kalbą išvertė Bronislovas Bružas. Knyga nėra didelė, gal kiek populiariosios fantastinės literatūros stiliumi perteiktas pasakojimas, įvertintas Women‘s Prize premija, todėl pamaniau, kad kelionės metu tikrai neturėtų prailgti. Tiesą sakant, panašiai ir nutiko, knyga pagaviai ir gana greitai susiskaitė, nors didelių minčių apie kūrinį nekilo, nebent tik tos, kurios apeliuoja į kitų skaitytojų susižavėjimo nestokojančius vertinimus ir nuostabą, aišku, kėlė, kad ši premija skirta fantastinės literatūros žanrui.

 

Autorė lietuvių skaitytojams jau pažįstama iš didžiulio epinio maginės literatūros pasakojimo Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis, kuris lyginamas su Hario Poterio serijos knygomis, tačiau skaityti beveik 1000 puslapių istorijos nebesinorėjo, o ir Haris Poteris tegu būna mano jaunųjų dienų neblėstanti aistra. Visgi mane domino naujojo romano Piranezis užkulisiai, nes jis kažkiek asocijuojasi su Giovanni Battista Piranesi (1720-1778) italų architektu ir grafiku, kuris savo dailės kūriniais perteikė senovės Romos miesto didybę (rekomenduočiau pasižiūrėti guglės vaizduose vieną kitą paveikslą). Sakoma, kad pats J. V. Gėtė nuvykęs į Romą neslėpė apmaudo, nes tikėjosi Romos didybės, kokią pažinojo Piranezio paveiksluose, tačiau jos nerado. Piranezio paveikslai sudėtingos ir klaidžios struktūros, panašiai kaip ir S. Clarke kuriamas romanas. Pastarasis itin architektoniškas, sukurtas vandenų, sausumos ir aukštutinių aukštų salių labirintas ir plėtojamas į keturias pasaulio šalis. Ten gyvena pagrindinis veikėjas Piranezis, kurį taip praminė kitas šių vietovių gyventojas, paties Piranezio vadinamas Kitu.

 

Nemaža romano dalis yra apie tai, kaip Piranezis vienui vienas klaidžioja didingomis ir senovės Romos klasikinius pastatus su kolonomis bei skulptūromis primenančius kambarius. Piranezis žavisi skulptūromis, turi susikūręs savitas istorijas, paaiškinimus, vienoje už skulptūrų slepia savo užrašus, kuriuose aprašo kasdienybę. Tačiau salės yra pavojingos, nes čionai atplūsta iš žemutinių aukštų vandenų srautai, kurie gali paskandinti pagrindinį veikėją, tiesą sakant, čia jau būta žmonių ir visų palaikus Piranezis laiko tarsi gyvais, juos kalbina, neša jiems maisto. Iš pradžių romano audinys atrodo kiek monotoniškas, autorė stengiasi kuo įmantriau, architektoniškiau perteikti aplinką, kuri iš pradžių skaitytojui nesuvokiama. Ar tai koks nors po apokalipsės esantis pasaulis, ar tai atskira magiška erdvė, o gal tai Dievo pasaulyje, taigi savotiškame Rojaus atitikmenyje, vykstantis pasakojimas? Klausimų iš pradžių daug, tačiau intriga tarp Piranezio ir Kito ima pamažu siaurinti skaitytojo hipotezes.

 

Veiksmo šiame pasakojime ne kažin kiek. Dienoraštis ir klausimai iš Kito Piranezį verčia sužinoti seniai užmirštą tiesą, jog jis visai ne šio pasaulio gyventojas, o iš visai kitos tikrovės, per magines apeigas patekęs į šias sales. Įdomus momentas, jog nutrūkstantis pasakojimas fragmentiškai pasakoja Piranezio praeitį, susietą su vieno žymaus okultisto istoriją, kuris teigia, jog įmanoma patekti į kitus pasaulius. Netrukus klaidžiojantis Piranezis po labirintus sužino, jog čionai užsuka dar vienas gyventojas, kurio anksčiau nebuvo, ir tai yra, žinoma, moteris detektyvė, kuri prisikasė iki to, jog kažkur per nelemtą okultistą dingo ne vienas žmogus. Intrigą pakursto tai, kad Pironezis nieko neprisimena, nes labirintas ilgainiui ištrina visus ano gyvenimo prisiminimus, todėl Pirzonezis sau ir lieka kaip Pironezis, net nebenori grįžti į įprastą pasaulį, nes jo tiesiog nesuvokia. Tai yra maždaug tai, galite įsivaizduoti, kad vieną dieną nusileistų koks erdvėlaivis ir jums pasakytų, kad Žemėje jūs gyvenote netikrą gyvenimą ir jūs turite grįžti į visai kitą planetą... Suabejotumėte viskuo.

Susanna Clarke

 

Romano pirmoji pusė išties mįslinga, labai estetiškai nudailinta, kyla nemažai klausimų. Tikėjausi, kad autorė nueis gilesne filosofine kryptimi, bet visgi nuo antrosios knygos pusės, kada atvirai sužinome detektyvinius šios knygos elementus, šiek tiek nusivyliau. Galų gale knyga ne tokia jau ir išskirtinė, nors užmojis ambicingas, tačiau, matyt, autorei teko kažkaip sudaigstyti pasakojimo galus, kad romanas būtų intriguojantis masėms, todėl pabaiga nuspėjama ir netgi tampa, sakyčiau, nišiškai klišine. Piranezis grįžta namo dėka užsispyrusios analitikės detektyvės Rafael ir negana to, ją įsimyli, su ja ima lankytis labirinto raminančiame pasaulyje. Visas romano užbaigimas toks tipiškai tvarkingas, kad net nuobodokas.

 

Kitą vertus, autorė randa populiariosios ir rimtosios fantastinės literatūros pusiausvyrą, kas suponuoja, kad knyga bus populiari ir daugeliui savaime suprantama. Visgi po romano forma slypi ir giliamintiškų idėjų, kurios skaitytojui gali nušvisti tarp eilučių. Romanas iš esmės detektyvine magine forma nagrinėja žmogaus tapatybės ir atminties klausimus. Kas žmogus yra, kai netenka atminties? Kur riba tarp žmogiškumo ir jo praradimo? „Spėjau, kad juos rašiau išprotėjęs. Bet dabar suprantu, kad tokia išvada neteisinga. Aš apskritai prie jų nesiliečiau – rašė jis. Maža to, rašė kitame Pasaulyje, kuriame gyvenimas pagrįstas kitokiomis Taisyklėmis, Aplinkybėmis ir Sąlygomis. Mano įsitikinimu, Metjus Rozas Sorensenas Dienoraščių puslapius pildė nepamišęs. Iš galvos nebuvo išsikraustęs nė vienas iš mudviejų (p. 187).“ Štai taip Piranezis skaitydamas savo pirmosios tapatybės užrašus permąsto savastį.

 

Nepaisant mano kiek kritiškesnio vertinimo, romanas dailiai ir atmosferiškai išaustas, autorė balansuoja tarp savo lakios fantazijos, kurios, pripažinkime, netrūksta, tačiau kartu tarsi rašymo užkultuosiuose mąsto ir apie masinį skaitytoją, todėl Piranezis iš vienos pusės skleidęs mistišką ir skaidrų maginį pasaulį staiga išsisklaido kaip miražas ir tampa paprastu žemišku detektyvu, kuriame vėlgi galioja tos pačios žaidimo taisyklės kaip ir daugelyje kitų istorijų.

 

Jūsų Maištinga Siela