Filmas: "Baubas" / "The Boogeyman"

 

Sveiki,

 

Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“ (angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“ riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...

 

Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“ mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos. Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras, šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje sunkų adaptacinį laikotarpį.

 

Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo, didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia, baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“ dalis.

 

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko, nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela