Sveiki, skaitytojai,
Šiandien per eilines žinias žurnalistai klausė lietuvaičių,
ar jie patiria liūdesį, kai baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Dažnas atsakė,
kad taip, nes vasara asocijuojasi ne tik su šiltu oru ir saule, bet ir
atostogomis, o ruduo su grįžimu į darbovietę. Daugelis mokinių irgi nenori grįžti
į mokyklą. Mokytojai nenori. Tėvai nenori į darbą. Visi daro tai, ko nenori ir
dėl to tas ruduo, kuris man iš esmės patinka kaip sezonas, tačiau jis ir
įgalina, įrėmina, sulėtina ir uždaro tave į rutiną. Iš vienos pusės saugu, nes
rutina; vieną darbą „atmuši“, parlekia dar trys, ir kartais atrodo, kad
didžiausias gyvenimo darbas yra poilsis, nes niekaip prie jo negali prasibrauti,
nes vis tas, šis, anas...
Man patiko, kaip juokauja Juodkalnijos gyventojai: „žmogus
jau gimsta pavargęs, todėl visą likusį gyvenimą turi skirti poilsiui!“ Taigi
juokas juokais, bet ir vėl kaip voras audžiu idėją, jog darysiu viską, kad kuo
mažiau perdegčiau, o tiksliau – kiek įmanydamas pjausiu grybą, nes nuo
jo priklauso tiek fizinės, tiek psichinės jėgos, tai kam tada įrodinėti, kad
gali daugiau ir geriau, jeigu tai laimės neatneša? Geriau tyliai ir ramiai,
kaip mus to išmokė ministrai, laukdami ketverių metų kadencijos pabaigos, kad
nereikėtų spręsti nūdienos problemų ir rodyti tikros lyderystės. Pabūkime ir
mes visi ponai ministrai, profesoriai ir skirkime laiko didžiausiam ir
reikšmingiausiam savo gyvenimo tikslui – poilsiui. Te poilsis valdo, užvaldo ir
tampa kasdieniu vitaminu, geros nuotaikos priežastimi, nes pernelyg dažnai
jaučiame kaltę, kad nepadarėme to ar ano, kad reikėjo daugiau, smarkiau,
kruopščiau, bet juk tai iliuzija. Gelbėkimės nuo iliuzijos poilsiu, mėgaukimės
arbatėle ant kušetės, vaizdu pro langą, chilinkime telefonuose ir visaip
kitaip poilsiaukime, o jeigu pamatote poilsiautojus – nedelsk, prisijunk,
dirbančių netrukdykite, apeikite ir raskite gerą vietelę pailsėti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą