Sveiki,
Po šiemet pamatyto įspūdingo
muzikinio konteksto filmo „Tar“, vyliausi, kad pamatysiu dar vieną puikų filmą „Maestro“
(angl. Maestro) (2023), kurį režisavo Bradley Cooper, o pastarasis dar
ir atliko pagrindinį vaidmenį. Aktorius ir režisierius jau turi patirties su
muzikinio turinio filmais, jo filmas „Taip gimė žvaigždė“ su garsiąja Lady Gaga
tapo fenomenu. Tikriausiai nebe reikalo, kadangi Bradley Cooperis kelia aukštus
reikalavimus savo kuriamam filmui ir tas tikrai pasimato per pirmąsias 10
minučių, žiūrint „Maestro“.
Istorija biografinė. B.
Cooperis gerai išsistudijavo legendinio amerikiečių pianisto, dirigento ir
kompozitoriaus Leonard Bernstein (1918-1990) ir jo žmonos Felicijos gyvenimą. Žiūrėdamas
šį filmą, kaip ir daugelį amerikiečių biografinių vaidybinių apie menininkus,
vis nepaliauju galvoti, kad neduok tu, Dieve, gimti menininku. Gyvenimas tada
toks komplikuotas ir sudėtingas, kad baisu ne tik dėl pačių menininkų, bet ir
šalia esančių žmonių. O jeigu dar turi šeimą? Tada viskas. Tą patį pagalvojau
žiūrėdamas į Leonardo ir Felicijos santykius, kurie iš vienos pusės vaizduojami
kaip miuzikle, dinamiškai perteikiant momentines scenas su muzikos takeliais,
romantizuojant ir idealizuojant jųdviejų santykius. Pasirinkti skirtingi filmo
dešimtmečių dekadų tonai. Draugystės pradžia septintame dešimtmetyje perteikta
daugmaž to laikmečio kino spalvomis ir sugestija, vėliau einama į spalvotą
versiją, hipių laikus ir, aišku, jau dramatiškėjant veikėjų santykiams
pasiekiame ir 9 dešimtmetį... Šiaip tas epochų kaleidoskopas pasitvirtino, nors
ir nėra kokia nors kino naujovė.
Nors filmas turėjo būti
apie Bernsteino muziką, tiesa, jos ir yra, o tos ilgos dirigavimo scenos varo
iš proto savo intensyvumu, nes lauki, kol pagrindinis veikėjas pakris dėl
įtampos sukelto kokio nors insulto, bet taip, ačiū Dievui, nenutinka. Cooperis,
remdamasis išlikusiais dokumentiniais ir koncertų įrašais atkuria tam tikras
Leonardo meninio pasaulio dalis, tačiau didžiausias prasminis krūvis visgi
tenka sudėtingam Leonardo šeiminiam gyvenimui. Leonardas biseksualus, galbūt
net labiau gėjus, nes labai jau tuos vyrus myli, kad net akys man ant kaktos
iššoko, kaip jis drąsiai tuo metu, kai homoseksualumas buvo laikomas
kriminaliniu, leidžia sau bučiuoti ir grabalioti viešai partnerius, meilužius. Dar
labiau stebino žmonos tolerancija, kuri pamažu perauga į kartėlį, o labiausiai
stebino vyresnėlės dukters aklumas (tu ką, nematai, kaip tėvas namuose
apgyvendinęs savo meilužį?). Sudėtinga tautinė žydiška ir seksualinė menininko
tapatybė nulėmė jo išskirtinumą, tačiau ir uždėjo gyvenimo sunkumus,
išbandymus, kurie filme atrodo pernelyg gal lengvi, suromantizuoti,
dekoratyviniai, kad atrodo, jog veikėjų gyvenimas truputį butaforinis,
persaldintas, o tikrovėje būta kur kas aštresnių dramų.
Filmas man patiko, jo
karnavalinė struktūra įtraukia kaip į kokį pusiau miuziklą, kuriame išryškinama
sudėtingi menininko pasirinkimai ir gyvenimas. Filmas apgalvotas detalėmis,
tarsi subalansuotas tarp pramogos ir prasmingo turinio, bet visgi juntama, jog
išskleista teatralizuota asmenybės perspektyva, todėl didelio gyvumo ar
tikroviškumo nesitikėkite, nes filmas palaiko ir pramoginį toną. Nepaisant
visko, tai pavykęs filmas, kuriame pasirodo ir mano pamėgtas Matt Bomer bei
puikioji Carey Mulligan.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą