Sveiki,
Esu nemažas filmų serijos „Svetimas“ gerbėjas! Nuo pat
pirmųjų dalių stebėjau šios frančizės virsmą, evoliuciją, nuosmukius ir
pakilimus. Tiesa, sunku būtų išvardyti visus nuosekliai, tačiau puikiausiai
prisimenu pirmąsias dalis su aktore Sigourney Weaver, tad leidausi į dar vieną
istorijos dalį, kurią tikriausiai reikėtų vadinti priešistore, cituoju iš
aprašo: „...veiksmas vyksta tarp originalaus 1979-ųjų metų „Svetimas“ ir jo
tiesioginio tęsinio, 1986-ųjų metų „Svetimi“. Filmą „Svetimas: Romulas“
(angl. Alien: Romulus) (2024).
Į akis iškart krinta, jog filmo kūrėjai gręžiasi į
pirmtakus ir, priešingai nei „Prometėjas“ dalyje, imituoja pirmųjų dalių
stilistiką. Erdvėlaivių stilius, senoviniai kompiuteriniai ekranai,
prislopintos spalvos ir garsai išties leidžia pasijusti, jog vėl grįžtum prie „Svetimo“
ištakų. Istorija pasakoja apie saujelę jaunuolių, kurie nori ištrūkti iš
tamsios ir slegiančios planetos, tačiau jiems reikia kuro ir miego kapsulių
elementų, kad galėtų nepasenę užsimigdyti beveik dešimtmečiui, o tie elementai
yra „Romule ir Remo“ apleistame erdvėlaivyje. Pastarasis neatsitiktinai
apleistas, nes jame slepiasi pavojingos gyvybės formos, su kuriomis teks
susidurti jaunuoliams.
Iš esmės scenarijus neblogas ir suorganizuoja žiūrovui
neblogą įtampą, išnaudodami pabėgimo labirinto struktūrinę kelionę po didžiulį
ir klaidų erdvėlaivį, kuris tuoj subyrės. Pabaisos puola jaunuolius, o jie vis
bėga koridoriais, bandydami užsiblokuoti, gelbėja vieni kitų kailius ir tai
vyksta pakankamai dinamiškai, tačiau visgi esama ir labai nebeveikiančių ir
nusidėvėjusių šablonų. Labiausiai trikdo primityvoki jaunuolių charakteriai,
tarp kurių visada atsiras koks nors hiperbolizuotas karštakošis jaunuolis,
kuris pokštauja, šaiposi iš kitų (lyg žiūrėtume mokyklinukų klasę), ir žinoma,
pirmasis „nukepa“ dėl savo atsainumo ir neapdairumo, o atsakingieji ir
susikaupę (su pabrėžtinomis vertybėmis) būtinai išliks iki paskutiniojo kadro,
nes blogiukai keliauja į pragarą, o gerieji į dangų, todėl jiems daugiau eterio.
Negi negalima išvystyti kokių nors įdomesnių personažų, kur filme nebūtų deklaruojamos
netekties traumos, nusibodęs motinystės instinktas ir t. t.? Tai jau seniai
nebeveikia.
Visgi visumoje filmas įtraukiantis ir jis išlaiko įtampą
pramoginiame lygmenyje. Imituojama pirmtakų kūrėjų atmosfera bei vizualiniai
efektai šįkart labiau padėjo filmui atsiskleisti, nei, kaip paprastai, tik erzinančiai
ir triukšmingai trukdė. Filmas nenuobodus, nors ir yra erzinančių personažų
charakterio šablonų.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.3
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą