Filmas "Plačiai atmerktos akys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti pernykščio „Kino pavasario“ filmą „Plačiai atmerktos akys“ (Eyes wide open/ Einaym Pkuhot) (2009 m.). Tai izraeliečių, vokiečių ir prancūzų bendras darbas, kuris aštriai nagrinėja žmogaus tapatybės, identiteto ir prigimties santykį su kultūros, religijos ir visuomenės nustatytais stereotipais. Na, vakariečiai turi sukūrę labai neblogų filmų homoseksualų tematika, kai kurie iš jų nėra tokie jau ir geri filmai, neretai gali „nušokti“ prie banalių vien tik erotika apsiribojančių siužeto, o „Plačiai atmerktos akys“ žvelgia į kur kas subtilesnį lauką – į žydų, šventosios Jeruzalės žemę, kur gyventi pagal prigimtį yra dar labiau nuodėminga nei vakarų pasaulyje.

Siužetas gan paprastas – pas keturių vaikų tėvą mėsininką pradeda dirbti jaunas ortodoksas, tačiau laikui bėgant tarp abiejų vyrų ima megztis kažkas daugiau nei paprasta žydiškai vyriška draugystė. Na, situacija tampa kebli, kadangi mėsininkas turi šeimą, vaikus, tačiau tiek žmona, tiek aplinkiniai ima nebesuprasti, kodėl mėsininkas užsidaro vidury dienos su jaunuoliu mėsinėje ir tam tikrą laiką nieko nebeįsileidžia. Nepaisant to, kad aplinkiniai ima daužyti langus plytomis, ima persekioti, grasinti, vyrukas vis vien nenori palikti jaunojo ortodokso, nes jis ir vėl su juo jaučiasi gyvas ir laiminas. Filmas klausia, ar tikrai reikia žmogui taikytis prie religijos, taikytis prie visuomenės ir save pasmerkti vidiniai mirčiai ir stagnacijai, pasmerkti savo vaikus ir žmoną nelaimingam gyvenimui. Ar tokia homoseksualumo engimo kaina yra teisinga? Mane visada domino ši tema, filmai, kurie kalba apie žmogaus prigimtį ir žmonių sukurtas visuomenės taisykles. Žydų pasaulyje, ypač religingose šeimose, apie tai net nekalbama visai...

Filme dar sužinome daug faktų ir įdomybių apie žydų kultūros ir religinius reiškinius. Keistos maudynės, paprotys bučiuoti durų staktą, skaityti knygas iš kito galo ir t.t. ir t.t. Filmas aprėpia pačius dogmatiškiausius žydų kultūros kampus ir juos parodo ne iš smerkiančios pozicijos, bet kaip nelanksčią skardą, kuri netaiko žmogaus prigimčiai jokių išimtinų taisyklių. Patys žydai filme atrodo dorovingi, mylintis, tikintys, suprantantys, tačiau tik iki tam tikros ribos. Riba, štai apie ką kalba šis filmas. Kur yra riba ir kas jas nustatė meilei ir dorovingumui bei laimei nubrėžti. Apie tai ir dar daugiau sužinosite pamatę šį neblogą, meninės potencijos turinčiame filme.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidrodis"

Sveiki visi,

Visai neseniai pamačiau antrąjį Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“ (1975 m.) su garsiąja Margarita Terechova... Po matyto „Stalkerio“ buvau atitrūkęs nuo realybės, o štai „Veidrodis“ ir vėl panardino į paslaptingą Tarkovskio pasaulį. Na, šis režisierius genijus, nieko čia ir nepridursi. Man asmeniškai, „Stalkeris“ buvo šiek tiek įdomesnis, tačiau ir „Veidrodis“ turi tikrai didelės dvasinės potencijos, visų pirma – gėla, personažų gėla, kasdienybės gėla. Personažai nuogi prieš kamerą, nuogi savo jausmu, jokio kičo, jokių blizgučių, tik paprasti rusiški laukai, sovietinės patalpos, knyga ant palangės, šuniukas ant komodos, vaikai cukrumi barstantys kačiuką ir patys valgantys duona su pienu. Viskas taip nekalta, taip gyva, tarsi vėl ir vėl sugrįžčiau pats į kaimą...

Šįkart siužetas labiau išvystytas, daugiasluoksnis, tačiau yra daug nuostabių alegorijų, nutylėjimų, nuostabių rusiškų eilių, istorinių kadrų intarpų, dokumentika taip pat įpinami į filmą. Ir visgi, apie ką filmas? Antrą kartą susiduriu su Tarkovskiu ir antrą kartą negaliu pasakyti apie ką filmas, jį reikia, tiesiog, pamatyti. Galėčiau sakyti, kad tai pasakojimas apie dvi kartas, dvi veidrodžio puses, kurios mistiškai ir psichologiškai persipina filme. Galėčiau pasakyti, jog tai filmas apie moters džiaugsmą ir skausmą, vienatvę ir šeimą, tačiau nei vienas, nei kitas apibūdinimas netiks. Tarkovskis yra magas, jis beprotiškai numatė šio filmo kombinaciją, raktą, tą jausmą, kitaip šio filmo nelabai ir suvoksi, tik savo jausmų receptoriais. Vaidyba nuostabi, kamera plaukia per epizodus tarsi lengvas vaiduoklis, fragmentai švelnūs, poetiški, meniškai angažuoti su mistikos atspalviu. Siurrealizmas kine, Tarkovskyje yra tarsi gyva upė, žiūrint amerikiečių mistinius filmus, aš nejaučiu tos dvasios, nejaučiu įtampos, nežinomybės...

Man labai patinka, o kartais ir baugina tai, jog Tarkovskis, šiuokart ir „Veidrodyje“, padaro taip, jog tu žiūri ir nieko nesupranti ir bijai, jog pažiūrėsi iki filmo pabaigos ir vis tiek nieko nesuprasi. Tai demoniški spąstai, kurių beveik niekur kitur nesu matęs. Niekada nežinai kuo viskas baigsis, kaip viskas susisies, kaip viskas pakryps. Nežinojimas ir troškimas suvokti veda ir veja veiksmą į priekį. Taip, tai stiprus filmas, vadinamas šedevru, man taip pat patiko, o ir apsiriboti vien tik „Veidrodžiu“ neketinu, dar laukia keli Tarkovskio filmai, juos žiūrėti, išjausti yra tikras iššūkis, malonus iššūkis, kurį supras, tikriausiai, tik tikri kino gurmanai.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Popiežė Joana"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Popiežė Joana“ (Pope Joan) (2009 m.). Tai nebloga, sakyčiau, net gera ekranizacija pagal kažkada mano paties skaitytos Woolfolk Cross knygos tuo pačiu pavadinimu. Filmą pamačiau visai neseniai, tad vėl ir vėl viskas atsigamino, kas kadaise buvo skaityta. Tai pasakojimas apie viduramžių mergaitę, kuri nukeliavo ilgą „moters –vaikino“ kelią, kol atsisėdo į popiežiaus sostą. Sunku apibūdinti vienareikšmiškai filmą, nes jo pastatymas ir pačios istorijos koncepcija labai skiriasi. Pati istorija irgi kontraversiška, kadangi statyta pagal faktų nuotrupas ir iki šiol nėra žinoma, ar iš tikrųjų realiai gyvavo tokia popiežė Joana, nes visi rašytiniai šaltiniai bandė ją ištrinti kaip baisingą nuodėmę, tačiau kaip buvo iš tikrųjų?

Pati ekranizacija gan tiksli ir įspūdinga, holivudinio stiliaus ir primena tokius pastatymus kaip antai „Agora“, „Elžbieta. Aukso amžius“, „Žana d‘Ark“ ir t.t. Ekranizacijų pagal knygas nėra labai daug gerų. Kaip antai „Kvėpalai“, kurie pritrenkė savo tikslumu, tai „Popiežė Joana“ tiktų į tą sąrašą, kuri yra gan tiksli ir pasisekusi, nors tai filmas skirtas populiariajai rinkai, tai rodo masinės scenos, kompiuteriu koreguotos spalvos, retušavimas ir t.t. ir t.t.

Pati istorija labai įdomi ir įkvėpianti, aprėpianti viso žmogaus gyvenimą nelyg „Aleksandro Makedoniečio“ ekranizacija. Tai filmas, kuris kalba apie moterį, kai tais laikais moteris neturėjo didelių socialinių ir visuomeninių statusų. Kokį kelią turi nueiti moteris, kad pasiektų aukščiausią to meto valdžios postą – popiežiaus krėslą. Moteris, kuri turi slėptis po vyru identitetu, meluoti ir kartu tyrai tikėti, padėti nelaimėliams ir t.t. Visa tai pamatysite gan žiaurioje, bet teisingoje ekranizacijoje. Manau, šis filmas patiks daugeliui, kuriems patinka istoriniai filmai, visokie „Da Vinčio kodai“, paslaptinga religinė propaganda, kurie domisi epiniais, gražiais filmais. Jeigu turite galimybę, tai pažiūrėkite šį filmą.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manoletė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą Manoletė (Manolete) (2007 m.). Tai pasakojimas apie vieną garsiausių visų laikų matadorą ir jo meilės bei aistros kupiną gyvenimą su fatališka moterimi. Šiuo filmu labai susižavėjau pamatęs trailerį ir aktorių vaidyba. Čia mes sutinkame neįtikėtiname vaidmenyje lenkų ir vengrų kilmės aktorių Adrien Brody, kurį visi žino iš tokio filmo kaip „Pianistas“ ir „Oskaro“ savininkė Penelope Cruz. Noriu pasakyti, jog dievinu šią aktorę ir visus jos rimtus filmus. Nereikia jai jokio Holivudo, džiugu, kad sugrįžo prie rimtesnių filmų ir ėmė populiarinti gerąjį filmą.

Tačiau filmas „Manoletė“ mane nuvylė. Tokie nuostabūs aktoriai ir gera jų vaidyba negalėjo kompensuoti paties siužeto spragų ir istorijos įtikinamumo. Gražus užmojis – atkartoti legendinio matadoro gyvenimo tarpsnį, tačiau filmas buvo neįtraukiantis, trūko kai kurių papildomų faktų, aplinkybių, nes meilės istorija labai jau fragmentiška, tokia neišvystyta. Nežinau, kažko tikrai labai šiam filmui trūko, gal kito režisieriaus, tiesiog, reikėtų ar dar ko. Sunku kažkam ir rekomenduoti, galbūt tai filmas labiau prie „rimtesnių“, tačiau gera akis, manau, pastebės, jog filmui kažko tikrai trūksta. Pati istorija gan banali. Klausimas, ar apskritai jau toks įdomus buvo to matadoro gyvenimas, kad jį reikėjo ekranizuoti? Nes įspūdis toks, kad bandoma išlaužti kažką ypatingo, kažką parodyti, interpretuoti, ko galbūt iš tikro ir nebuvo, juk daug tų meilės dramų ir t.t. Ar fatališka meilė pražudė matadorą? Čia tik diskutuotinas klausimas, tačiau filmas interpretuoja vienareikšmiškai – taip, pražudė. Žodžiu, reiktų kiekvienam pažiūrėti ir įvertinti sava galva, bet niekas nesistengs nuneigti, kad ši aktorių pora, padarė tikrai nuostabų darbą.

Įvertinimas 7.6/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vingiuotas kelias namo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti amerikiečių komediją „Vingiuotas kelias namo“ (Due date) (2010 m.). Na, tai filmas, kuris visai neseniai nuvilnijo ir per Lietuvos kino teatrus, tad tikiu, kad nemaža dalis kino mėgėjų matė šią komediją. Tai pasakojimas apie turtingą vyruką, kuris susiduria su apkūniu, gauruotu vyruku ir patyria daugybę nemalonių ir malonių nuotykių. Kai per gauruotą vyruką patenki į juoduosius lėktuvo skrydžių sąrašus ir į kitą Amerikos galą, pas gimdančią žmoną, reikia nusigauti automobiliu, nieko kito nebelieka, kaip tik priimti gauruočiaus pasiūlymą keliauti kartu. Du skirtingi žmonės, mąstymai ir suvokimai susiduria ir ši komedijinė pora verčia kvatotis kiekvieną...

Tai standartinė amerikiečių komedija, dar vienas hamburgeris nemotyvuotam, nemąstančiam arba tik šiaip lengvo turinio norinčiam žmogeliui. Žiūrėjau šią komediją, nes norėjau pasijuokti ir pataikiau būtent ten, kur reikia. Jeigu kas nors matė filmą „Pagirios Las Vegase“, tai šis filmas taip pat patiks, nes atitinka visus reikiamus populiariosios komedijos bruožus. Komedijinė vaidyba, nereikalauja didelio talento ir atsidavimo, tokie filmai būna labai populiarūs Amerikoje ir šiaip Lietuvos kino teatruose, tad, kas dar nematėte, rekomenduoju pamatyti, nes savo kanone šis filmas nėra blogas, tačiau jeigu reiktų vertinti filmą plačiąja kino prasme, jis beveik neturės jokios meninės ar „labai gero kino“ vertės. Tačiau kartais norisi pasijuokti, tai kodėl ne iš amerikietiško humoro, kurio mes esame pripratę?

Įvertinimas: 7.4/10

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2011 - penktosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Šiandien kaip ir kiekvieną savaitę tęsiu savo „Chorų karų“ apžvalga. Nežinau, ar skaitote, ar tai Jums apskritai įdomu ir aktualu, nes negaunu jokių komentarų, bet tikiuosi, kad yra ir šios skilties sekėjų ir stebėtojų. Taigi, neaušindamas burnos ir pradėsiu...

Smaragdinis Telšių Choras:

Įdomus pasirodymas, toks netipinis ir labai „turtingas tekstu“. Aišku, kėlė šypseną žodžiai „čia ne turgus, čia chorų karai“. Šįkart žemaičiai nedaugžodžiavo, bet mano galva, pataikė į vakaro tematiką, nes tikrai jautėsi Austrijos Vienos pobūvis su žemaitiška leksika, juk žemaičiai mėgsta visokius nereikšmingus žodelyčius, kalbant apie orą ir t.t.. Pats pasirodymas gan spalvingas, darbo įdėta, keistas, bet nesvetimas humoras, tačiau sutinku su profesionalais, jog norėtųsi kažko kitko, kad tikrai įsižiotume, dar geriau, dar profesionaliau, manau, jiems tiesiog reikėjo kitokio kūrinio. Nepykit, žemaičiai, bet šįkart silpniau 8.5

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Bravo! Myliu šį chorą ir šįkart jis vėl manęs nenuvylė. Manau, tikrai yra už ką skirti šiam chorui simpatijas. Pasirinkta šalis – Rusija buvo tikrai labai taikli, tačiau už viską nugalėjo pats kūrinys, labai gilus, gražus, įtaigus, dvasingas. Tikrai labai švariai ir darniai sudainuotas choriškas pasirodymas ir sceninis pasirodymas labai gražus, tas basas rusas, ta dvasia... Tiesiog vienas geriausių to vakaro pasirodymų ir apskritai vienas iš geriausių šio chorų pasirodymų. Labai bijau, kad šis choras dėl žiūrovų pasyvumo gali iškristi per anksti, tačiau to nenusimato, nes bendrame rezultate šis choras – antras ir man tai patinka. 10.

Oranžinis Alytaus Choras:

Puikus pasirinktas kūrinys! Man ši daina labai patinka, o ir atlikimas buvo visai nieko, toks amerikiečių stiliaus, o ir pasirinkta šalis atitiko tematiką ir tos laidos koncepciją. Galbūt nepatiko šiek tiek užvirtas chaosas, žiūriu antrąkart pasirodymą ir kažkaip norisi daugiau sinchronijos, nenorėtųsi matyti tų džinsų ir kažkaip tas draivas šiek tiek man kliūva, bet visumoje man pasirodymas patinka dėl pačios dainos. Panašią dainą buvo parengę Auksinis Utenos Choras, tik jis savo variantą buvo apgalvojęs labiau ir geriau įgyvendinęs. Šiai dienai 9.

Burgundiškasis Kauno Choras:

Na, šįkart Kaunas tikrai stipriai, po tiek laidų jau buvau labai nusivylęs, bet šįkart man tikrai labai patiko. Patiko dainavimas, patiko gitara, solistas, patiko ta trykštanti nuoširdi lietuvybė, ko iš vis reikėtų pasimokyti neonaciams... Labai gražiai šįkart choras apsirengė, choreografija tikrai šiek tiek trukdė dainavimui, nes yra per daug smulkių judesiukų, tačiau kūrinys pasirinktas nuostabus, lietuviškas, stiprus, atskleidžiantis dabartinę lietuviškumo tapatybę. Kauniečiai šįkart šaunuoliai, net siutas nebeėmė, kad kauniškiai vėl prabalsavo už savo miestą (ne dainą), bet bent jau daina šįkart verta šių balsų. 10

Ugnies Tauragės Krašto Choras:

Pasirinkta Italija. Lietuviškos dainos interpretacija į „inportinės“ visai man patinkanti mintis, o ir šį „gabalą“ visai mėgstu, klasikinė muzika ir dainavimas man apskritai yra prie širdies, tačiau Tauragė ir vėl lipa ant to paties grėblio – „Našlės“ atliktas kūrinys labai priminė šitą pasidraikymą. Tauragei kur kas labiau sekasi lyriškose dainose, o ten, kur reikia judesio, kur reikia humoro, ten jiems nelabai sekasi, tad ir šįkart ne viskas išpildyta, gal laiko pritrūko, gal šiaip, tačiau galvoju, kad panašiai ir Zvonkaus chorui, reikėjo paprasčiausiai pasiimti visai kitą kūrinį. 8.5

Tai chorų vis mažėja, eterio laikas vis dar sėkmingai vilkinamas, Šapranausko „bajeriai“ vis dar nesibaigia... Taigi kitą savaitę ir vėl kažkas paliks šį puikų projektą ir kaskart dėl to apmaudu, nes nesinori, kad kas nors kristų. Kol kas Alytaus Chorui gresia didžiausias iškritimas, bet viską pamatysime tik kitą savaitė. Sėkmės choristams ir kantrybės žiūrovams. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela

"Lietuva - lietuviams!" arba kaip neonaciai Lietuvą prievartaudami šaukė, kad myli

Sveiki visi,

Šiomis dienomis per Vilniaus gatves vėl nuaidėjo jau teisėtai vadinamųjų agresyvių neonacių banga, kuri ėjo gatvėmis rėkdami: „Lietuva – lietuviams!“. Na, iš tikrųjų primena hitlerinius nacistinius šūkius ir savo tautos iškėlimą virš kitų tautų – tikras šovinizmas. Kasmet prie tokios, iš pirmo žvilgsnio, kilnios sueigos prisideda vis daugiau ir daugiau Lietuvos piliečių t.y. dažniausiai skustagalviai forsai su savo „damomis“ fyfomis – tuštukėmis. Pasižiūrėjus filmuotą medžiagą ir nuotraukas, man net šiurpas nukrečia, jog Lietuvoje vyksta tokie siaubingi dalykai.

Labai gaila, kad per televizorių ir įvairias žiniasklaidos priemones kalbinami organizatoriai perša labai gražias idėjas, nelyg taikūs sektantai, kurie gražiai greitakalbe išpyškina apie patriotizmą išmoktą giesmelę, parodo neva savo kilnią nuostatą – eiti minėti žuvusiųjų už tėvynę didvyrių, tačiau tikrieji rezultatai taip ir lieka už kadro ir po renginio skaičiuojamos aukos. Paskutinįkart, kai Kaune vyko akcija ir eitynės „Lietuva – lietuviams“, agresyvūs skinai primušė asmenį iš Pakistano. Mano galva, toks agresyvus fašistinių idėjų skleidimas ne tik kad Lietuvos „nepatriotina“, bet ir ją smukdo morališkai visų kitų tautų akivaizdoje. Abejoju ar šįkart su „mobiliakais“ filmuojantys kinai šias eitynes suprato, kad iš tikrųjų didžioji dalis vadinamųjų forsų mielai jiems išmaltų dantis, nes jie neva taip supranta meilę tėvynei – vejant ir engiant viską, kas ne lietuviška.

Man baisu ir šlykštu žiūrėti į tuos forsus, kurių veideliai, kaip vienas mano pažįstamas sakė, nesugadinti intelekto, viepiasi asilo dantimis ir spjaudosi keiksmais ir priesaikomis, jog myli tėvynę nelyg lamos zoologijos sode. Tie patys forsai pernai per taikias gėjų ir lesbiečių eitynes draskė tvoras, švaistėsi savo grasinimais, ašarinėmis dujomis ir siaubinga agresyvia energija. Tarp šių neonacių judėjimo šįkart išvydome ir tą patį seimūną Uoką, kuris taip pat tąkart su Gražuliu draskėsi dėl gėjų eitynių. Va, štai taip dabar suprantamas patriotizmas, viskas kas nelietuviška – skredžiam ir varom iš mūsų gražiosios Marijos žemelės, o kas mūsų jėgai nepritars, tą taip pat paskersim, tokia šio tikroji judėjimo idėja ir propaganda. Iš tikro Hitleris savo kampaniją irgi pradėjo gražiomis antraštėmis apie vokiečių arijos iškėlimą, savo šalies kraujo ryšio gryninimą ir tautos didvyrių aukštinimą. Tačiau žurnalistai, užuot taip taikingai ėmę iš jų interviu, geriau tegu paklausia žvėriškai rėkiančio skustagalvio „patrioto“, ar jis žino kieno portretus nešasi rankose, ar jis žino kokius darbus nudirbo Valančius ir Baranauskas? Ar jis skaitė Kudirkos raštus? Žino, ką nuveikė kunigaikštis Gediminas, bet dauguma tokių lietuvybe besidangstančių„tautos mylėtojų“ tik nori išlieti savo pyktį ir agresiją, įgautą visai kitais pavidalais.

Neonaciai, mano galva, yra super pavojingas judėjimas. Jau universitete su viena pedagogikos dėstytoja esame apie tai diskutavę, jog dabar kyla tokios fašistinės idėjos, kurios buvo labai palankios ir prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Dabar tokia mūsų visuomenė, ji pavargo nuo pliuralizmo ir demokratijos, pati ima kilti ir agresyvia, nemąstanti, neatsakinga jėga atneša vien tik chaosą. Ir aš visai šventai tikiu, kad sektantai, kitaip jų ir nepavadinsi, agresyvūs tėvynės nemylėtojai, bet prievartautojai, kloja pamatus naujiesiems nacių judėjimams. Su tuo pilnai sutinka ir mano pedagogikos dėstytoja.

Kai kas Lietuvoje net neskiria, kas tie „Lietuva –lietuviams“, juk yra laisva šalis ir jie gali laisvai reikšti protestus, kaip antai tai padarė gėjai. Kuo forsas blogesnis už gėjų, klausia jie? Tačiau lygybę ir žmogiškųjų teisių sintezę skatinančios eitynės ir agresyviai nusiteikusių neonacių manifestas eiliniam žmogeliui atrodo viena ir tas pats, dėl žiniasklaidos kryptingos stokos ir tikrosios tiesos atskleidimo. Man teko sutikti žmogų, kuris gynė agresyvias skinų eitynes, nes nepalaikė homoseksualų lygių teisių eitynių. Jūs bent įsivaizduojate, koks milžiniškas skirtumas tarp taikių eitynių ir įsiutusių skustagalvių, kurie nukreipia visą agresiją prieš kitataučius, kitaminčius ir visus kitus, kurie ne taip supranta ir ne tokia agresija myli Lietuvą? Skirtumas akivaizdus, tačiau Jonui ir Petrui tai gali būti tas pats – pasaulio pabaiga, arba daugelis net palaiko šį judėjimą net nesusimąstydami, kad minko raugą fašizmui, diktatoriškiems perversmams. Juk ši jėga sparčiai auganti ir ją reikia neutralizuoti, tačiau, ką daro mūsų valstybė? Ji suteikia visus leidimus eiti forsas per sostinę ir kitus miestus ir drąsiai reikšti mielaširdingą neapykantą ne tik kitataučiams, bet ir kitaminčiams. O štai koks skandalas buvo, kai Vilniaus meras davė leidimą organizuoti taikias homoseksualų eitynes už lygybę, o ne išskirtines, kaip kas interpretavo, teises. Juk tai buvo pasaulio pabaiga, nes nuo vaivorykštės vėliavų mūsų vaikai taps silpnapročiais, invalidais ir daunais, o štai agresyvūs skinai, kurie po kiekvienų eitynių palieka aukas, jiems valstybė plačiai atveria vartus manifestams, kurie skatina nusikalstamumą ir kitus kriminalus. Juk po kiekvienų jų eitynių kas nors suspardomas, sumušamas ir t.t. Paprastas žmogelis irgi neskiria gerų užmačių ir idėjų. Kas kaltas? Ar mes tokie neišprusę, kad negebame skirti gėrio nuo blogio? Kas kaltas? Kad negebame palaikyti mielaširdingų, taikingų idėjų, o turime eiti spardydami kitus lipdami per galvas? Kas kaltas, aš klausiu?

Rusijoje taip pat yra galinga neonacių armija, lygiai tokie patys kaip Lietuvoje, kurie eina rėkdami, kad myli ir šlovina savo šalies praeitį, tačiau nieko apie ją nežino, nes neturi reikiamo išsilavinimo. 2009 metais neonaciai Rusijoje nužudė 79 žmones, o Čekijoje tėvynės mylėtojai buvo nuteisti už 22 čigonų nužudymą. Paskutinis mūsiškių skustagalvių eitynės irgi neapsiėjo be agresyvių protrūkių, kadangi atsirado ir būrelis taikiai nusiteikusių antineonacių protestuotojų, kurie buvo sudaryti iš tolerantiškos organizacijos, tačiau skinai ir forsai atėmė jų plakatus, ėmė juos draskyti ir laidyti rusiškus keiksmažodžius. Ar nejuokinga? Lietuvos patriotai, didieji mylėtojai net keiktis lietuviškai nemoka. Štai jums tikrasis neonacių veidas.

Ką aš noriu visu tuo pasakyti? Pasaulyje kyla agresija, visose valstybėse randasi vis daugiau ir daugiau nemąstančių ir agresyviai nusiteikusių neonacių, kurie patiki savo „geromis idėjomis“ ir vardan geresnio gėrio ardo taiką ir harmoniją. Tokia politika skatina diktatūrą ir kitas tendencijas, kurios dar sėkmingai gyvuoja Šiaurės Korėjoje. Ar jūs tokio pasaulio norite? Manau, pasaulis per daug pakito, kad vėl žingsniu grįžtume atgal ir liptume ant to paties grėblio. Manau, jog mes evoliucionavome ir galime sau pripažinti, jog savivokos, savo tautos identiteto reiktų ieškoti žmogiškume, nes globalus ir monopolėjantis pasaulis to reikalauja. O mes einame atgal ir vėl hitlerėjame. Manau, neonacių propaganda yra baisus dalykas, niekada tam nepritariau ir nepritarsiu, o mirę tautos didvyriai, dauguma jų karste apsiverstų, pamatę, kad jų vardais dangstomos tokios agresyvios propagandos. Toks mano manifestas po šiai dienai. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela