2013 m. birželio 11 d., antradienis

Ko vertas žmogaus gyvenimas? "Maximos" kėdės ar puokštė liaupsių po mirties?




Sveiki, 

Dabar sėdžiu ir mąstau apie tai, kad negerai... Negerai, kai norai tampa prieš pasaulį pretenzijomis. Tai tolygu rankoms, kurios staiga tampa benzininiais pjūklais ir prie visko, prie ko tu prisilieti, pasibaigia mažų ėriukų skerdynėmis. Ir tai, kas brangu, be gailesčio perdega kaip netaupiosios elektros lemputės ūselis. 

Negerai, kad svajonės tampa lyg akmuo po kaklu, o dar blogiau visai nesvajoti, nieko nebenorėti, neturėti jokių planų, nieko nenorėti turėti, daryti, nes viskas atrodo kaip iešmai ir durtuvai nutaisyti prieš tavo pastangas dar nors kiek egzistuoti. Mačiau filmą, kada įsibėgėję azijiečių kariai turėjo pasismeigti ant durtuvų, nes tik tokia mirtis jiems buvo garbinga, neva geriau už šūvį į pakaušį, o aplinkiniai plojo katučiu lyg per gladiatorių kovas. Ar tie žmonės turėjo dar kokių nors siekių? Norėjo dar dirbti „Maximoje“, plauti indus Palangos vos ventiliuojamose virtuvėlėse, ar norėjo dirbti vardan to, kad užsidirbti? Kokie maži norai, bet kiek daug laiko, prakaito ir nusižeminimo reikalaujantys troškimai. Aš tokių nenoriu, o dideliems darbams, žinant, kad jų niekada nepasieksiu, kaip tie Kinijos mirtininkai, geriau linkstu prie garbingo visuotinio susinaikinimo, nei negarbingo šūvio į pakaušį. 

Kokia banali tiesa nuo Darvino laikų. Jeigu neprisitaikai ir nerandi nišos gamtoje, tai tampi išnykusia rūšimi, taip ir mūsų visuomenėje individai, kurie pasitraukia į pakraštį – narkomanai, alkoholikai, plėšikai ir t.t. Daugelis iš mūsų yra linkę tokius teisti, tačiau kartais jiems nebuvo duota jokių pasirinkimo apart kančią arba atsitraukimą, apart negarbingo šūvio į pakaušį arba savanorišką pasismeigimą ant durtuvo. Žinau, ką galvojate – „kokia per nesąmonė, skiedalai, jei tik aš būčiau jo vietoje, kalnus nuversčiau...“ Ir ak, kokie mes kartais falšyvūs žmonės, stebėdami jų kančias, depresijas, ašaras, sakydami: „susiimk, pasigydyk pas psichologą, tau gal elektros šoką, baik save žaloti, nustok savęs gailėti...“. Beveik piktai ir pasipiktinę tai sakome visuomenės lagerio kankiniams. Tačiau su kokia nuostaba, baime ir gailesčiu puolame giedoti kitą giesmelę, kai žmogus pakelia prieš save ranką ir savu noru galutinai pasismeigia ant durtuvo, tada puolame romantizuoti: „koks didžiai talentingas buvo žmogus, jis visada padėdavo, koks darbštus ir t.t.“ Peršasi labai paprasta ir nukvakusi mintis, kad mirti iš tikrųjų gera, geriau nei gydytis, geriau nei verkšlenti dešimtmetį ar du, malšint nerimą, baimę, skausmą, nereikalingumo jausmą, nepasitenkinimą, pilnatvės trūkumą vaistais, galiausiai alkoholiu ir narkotikais. Tik miręs žmogus mums vis dar yra stabas ir paminklas, o kol gyvas tik vertas pasišlykštėjimo ir menkinančių žodžių.

Keistas šis pasaulis, galvoju. Kiek mažai mes suprantame ir kiek daug net nenorime suprasti, kol esame vienas kitam svetimi. Rodos, tik mirtis mus visus suartina, o ne gyvenimas. Bet juk tai iškrypimas. Ne kitaip.


Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Gerbiamas autoriau, sunku patikėti, kad esate tokios nuomonės

    Ar nemanote, kad bet koks darbas puošia žmogų? gal svarbiaupasirinkti darbą ir būti naudingam visuomenei? Darbas turi atitikti žmogaus gebėjimus ir specialybę.

    Linkiu permąstyt ir pakeist požiūrį iš tinginio į darbingo žmogaus

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Didziausia tamsa buna pries ausra

      Panaikinti