Sveiki,
Pagaliau išsipildė mano viena robinzoniška šių metų svajonė – pernakvoti kopose
prie jūros! Žinote, buvo išties smagu, bent jau pirmą robinzonišką dieną, kai
saulė skurdžiai teišlįsdavo iš po debesų. Tačiau liūdėti tikrai neteko, nes
nuotaiką palaikė puiki kompanija ir vynas, kuris tiško iš plastmasinių indelių
kaip kokia babos pilstoma gaiva ar
praskiestas kompotas. Tiesa, miegoti palapinėje pasirodė šiek tiek šilčiau nei
tikėjausi iš tikrųjų, bet po kitos dienos kaitros mano vargšė oda neištvėrė –
nudegiau kaip krabas įmestas į verdantį vandenį, nors tos kaitriosios saulės
nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, bet gerai mano odytė „kimba“ ir per debesis.
Šaldėmės šampaną užkasdami jį į smėlį, maudėmės Baltijoje ir negražiai
juokavome, jei joje įliptų kokia nors Katunskytė, iš josios nieko nebeliktų, o
cunamis nuneštų visos Smiltinės smėlį į Žemaitiją. O šiaip viskas lyg ir būtų „čiotkai“, bet tie vabalai, kuriuos
tonomis rinko sunkvežimiai ir vežė naikinti, skleidė tokią baisią smarvę, kad
galėjai atostogauti nebent užsidėjęs dujokaukę arba tolėliau nuo vandens,
kopose, apžėlusiose smilgomis ir erškėčiais. Karkvabalių invazija atrodė išties
įspūdinga – kaip jie čia atsirado ir ko jie čia „oriai mirė“, aš nežinau, bet
pasirodžius saulutei ir pakaitinus, tai ateidavo tokia dvoko banga, lyg
vaikščiotum po nesutvarkytą ir apleistą skerdyklą. Bet tai nesutrukdė peršokti
šių negyvėlių ir pasimėgauti vandenėlių, nors jūrytės vandenukas ir buvo
šaltokas, tačiau, na, gi jūs suprantate, nesimaudyti prie Baltijos, kai stovi
ant kranto visas perkaitęs, yra didžiausia nuodėmę, už kurią šv. Petras pro
vartus į Rojų nepraleis.
Šiaip turėjome nakvoti ir antrą dieną, tačiau vakarėjant ir jaučiant
nuovargį ir siautulingą odos perštėjimą, kuri verkė užtepama riebaus šalto
kefyro, prašėsi vežama namo. Ir odos skausmu tikėti neįmanoma! Ačiū Dievui, kad
užteko sveiko proto vakarop susirinkti „šmutkes“
ir pernakvoti pas draugus Klaipėdoje, nes dar viena naktis palapinėje ir
troškūs rytmečiai joje būtų tik savanoriška kastracija ant pjedės stalo,
tiesiogiai per „YouTube“. Nors ir myliu jūrą, nors ir dievinu maudynes, tačiau
nebeprisiversčiau vėl susiruošti dviem dienom robinzoniškų atostogų, užtektų ir
vienos. Ir nesvarbu, kad saulė tik pro debesis braido, vis tiek prisipurkščiau
kremo nuo saulės ir sau toliau gerčiau vynelį ir žiaumočiau riešutus,
praplaukiant švediškiems laivams ir klykiant jūriniams paukščiams. Smagumas prie
jūros, bet kas per daug, tas nesveika.
P.S. Pridedu keletą vaizdų nuo Baltijos pakraščio.
Smėlėtas dangus.
Karkvabalių kapinynas driekiasi dešimtimis kilometrų!
Iš arčiau su padarais.
Šampės butelis ilsisi Baltijoje!
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą