Filmas: "Mudas" / "Mud"

Jūsų Maištinga Siela

Amerikiečiai turi vieną puikų Nepriklausomo kino režisierių, kuris ir vėl Kanų kino festivalyje pelnė bangą ovacijų. Tai Jeff Nichols, kuris pristatė dar vieną naują kūrinį pavadinimu „Mudas“ (Mud) (2012). Prieš tai matyta jo misterinė juosta „Slėptuvė“ pasirodė pernelyg apokaliptiška, nors sukurta talentingai ir su baimingos jausenos apraiškomis, manau, kad „Mudas“ yra labiau vykęs darbas. Bent jau man.

„Mudas“ – tai neabejotinai viena iš tų sunkiųjų amerikietiškų dramų, nufilmuota pelkėse ir šiek tiek priminė „Laiškanešį“ (The Paperboy), tačiau čia kur kas viskas realiau ir gyviau, natūraliau teka veiksmas. Ypatingai gražiose vietose, nors ir labai pavojingose, nufilmuota drama apie besislapstantį nusikaltėlį, kuris visiems laikams pakeičia bręstančių paauglių gyvenimus, netiesiogiai atveria akis pirmosios meilės pažinimui, teisingumui. Tai filmas, kuris sunaikina vaikystę, nutraukia naivumo pančius ir visiems laikams pakeičia gyvenimą. Stiprus siužetas, puikūs aktoriai, nors dėl vaikų šiek tiek galima kai kada abejoti, tačiau ir jiedu padarė pagirtiną darbą. Filme pasirodo daug kam pažįstamas aktorius Matthew MoConaughey, kuris sukuria įtikinamą badaujantį, išsigandusį ir galvą pametusį neatsakingą bėglį, antraeiliame vaidmenyje pasirodo nevienadienį personažą atlikusi Reese Witherspoon, na, ir mažieji berniukai-vyrukai, gerieji chuliganai.

Beveik visos jautrios juostos, kurios pereina per besikeičiančios vaikystės nelengvą formulę – besiskiriančių tėvų sindromą, draugų praradimą, muštynes, meilės paieškas. Kartais atrodo, kad berniukų gyvenimas toks pilkas ir cementinis, pernelyg užslopintas griežto tėvo intonacijos, vasaros darbų, nepamenu, kad aš būčiau patyręs tokią vaikystę. Bet gyvenimas yra gyvenimas ir jame visokiausių vaikysčių ir tėvų būna. Ši gan niūroka juosta neturi apokalipsinio prado, nežengia į žmogaus psichikos gelmes ir jų padarinius, o tik gan iš tolo pasakoja ypatingą vasaros nuotykį, kuri atmiežta mirčių, šiurkštumo ir vaikiško naivumo, kurio turi ne tik vaikai, bet ir suaugę personažai. Tai be jokios abejonės vykęs filmas, nors iš pradžių skeptiškai žiūrėjau, tačiau po valandos skepsis išgaravo ir netgi priminė rusų režisieriaus Andrejaus Zvyagintsevo filmą-šedevrą „Sugrįžimas“ (2003). Rekomenduoju gero kino gerbėjams!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gabrielė" / "Gabrielle"

Sveiki, kino maniakai,

Vėl keliauju į prancūzų kiną ir noriu trumpai pakomentuoti intymiojo režisieriaus Patrice Chereau filmą „Gabrielė“ (Gabrielle) (2005), kurį kadaise galėjote išvysti „Snobo kino“ rubrikoje. „Gabrielė“ nėra ilgas filmas, nesiekia net pusantros valandos, todėl jis labai greit prasideda ir greit pasibaigia.

Jei trumpai, tai pasakojimas apie 10 metų vedusią pasiturinčią XX amžiaus pradžios prancūzų porą, kuri prabyla apie tai, jog 10 metų buvo paženklinti nemeilės, nepagarbos ir tuštumos. Kenčiantis namų šeimininkas ir ponia įsipina į ilgus dialogus, pasvarstymus ir galimus tiek praeities, tiek ateities variantus, apsupti būrio viską girdinčių tarnaičių. Filmas susideda iš kelių ilgų scenų, kurios turi įžangą, kulminaciją ir atomazgą.

Šaunūs kostiumai, minimalios masinės scenos, todėl filmas atrodo glaustas intymus ir kartu savotiškai įdomus. Neįprasta filmo pateiktis ir kompozicija leidžia pasinerti į sudėtingą XX amžiaus pradžios šeimynines situacijas – moters beteisiškumas, vyro ir namų garbė ir tai, kas iki šiol vis mažiau ir mažiau turi reikšmės – „ką žmonės pasakys“. Jaudinantys ir skoningi dialogai atskleidžia ne tik sankcijuotus kilmingų gyvenimo užkulisius, bet ir tikruosius žmogaus jausmus, brandžių žmonių jausmus. Iš esmės aktorinius meistriškumus demonstruoja personažų pora prancūzų aktoriai – Isabelle Huppert ir Pascal Greggory, kurie pademonstruoja subtilią ir brandžią vaidybą, kitaip sakant, „iš dūšios“. Žiūrint filmą, taip pat neapleidžia jausmas, jog scenos pagrindas yra teatrinis, kiekviena scena – tai mini spektaklis, kuris ypatingai tiktų teatrui.

Filmas ganėtinai vykęs, nepasakyčiau, kad mane sužavėjo ir pakerėjo, be puikių dialogų ir nuostabios vaidybos, filmas man labiau panešėjo kaip dokumentinė-didaktinė medžiaga, kurią drąsiai gali rodyti sutuoktiniams, kurie ateina pas psichologus gelbėti savo santuokos. Deja, filmo herojams santuokos išgelbėti yra praktiškai neįmanoma. Dar Oskaras Vailas yra pasakęs: „jei nebėra meilės, nebėra gyvenimo“. Puošnus ir kartu taupus filmas, intymus paverkšlenimais, manau, patiks nevienam, tiesiog filmas nepasirodė iš tų, kurie mane jaudintų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Rytis Zemkauskas pristato „Gabrielę“:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

"Už Lietuvą, vyrai!" arba kaip, apsisukus ant kulno, ieškoti politinio prieglobsčio Baltarusijoje ir Rusijoje?

Sveiki, 

Galima ravėti šieną arba jo neravėti, ieškoti adatos šieno kupetoje arba įsivaizduoti Obamą kaip albinosą po 50 plastinių operacijų, netgi galime sapnuoti Maiklą Džeksoną, o gal Britney Spears skutančią ne galvą, o bulves kotletams ar cepelinams. Galima. Arba ieškoti tiesos, kaip mėgsta daryti Petras Gražulis, kuris pasakė, jog nesijaučia kaltas ir tai tikriausiai buvo jo logiškiausias argumentas, kodėl jis nekaltas. Juk ir aš eidamas gatve galiu prismaugti kokį nors vaikigalį, išprievartauti bobutę, šunį įmesti į šulinį ir sakysiu, - aš nekaltas, nes nesijaučiu kaltu. Tokie guzai ir lieka guzai. Štai Šustauskas bėdavojosi, kad prašys Baltarusijoje politinio prieglobsčio, o ir tas pats vaikštantis su diadema ant galvos Gražulis karštligiškai sveikino Rusiją dėl ten įvestų griežtų laisvo žmogaus sankcijų, kai dar prieš „n“ metų dievagojosi, kad būtent sovietai jį kalino ir kaltino būtais ir nebūtais dalykais. Regis, patys aršiausi sovietų nekentėjai dabar gauna šlapiu skuduru ir su didžiausia meile ir atlaidumu nori grįžti į buvusios Sovietų Sąjungos glėbį – ilgimės botago, ar ne taip, gerbiamieji? Likimo ironija, kitaip ir nepasakysi.

Štai tie patys „supuvę Vakarai“ mums pirmiems Pabaltyje atvėrė mega baldų parduotuvę „IKEA“, kuri per metus mūsų šaliai užkals iki 100 milijonų eurų į biudžetą. Baltarusiai ploja katučiu ir sako, kad tik pas mus važiuos apsiprekinti. Ir gerai! Važiuokite, mes mylime ne tik jūsų piniginę, bet ir tai, kad jūs mylite Lietuvą – ar ne tai ir yra tikrasis patriotizmas, kada šalys taikiai kaip beždžionės viena kita pautelinėja ir išrenka parazitus. Tegu mūsų išprotėję baskerviliški politikai tevažiuoja to politinio prieglobsčio, po mėnesio parskuos kriuksėdami ir kiauksėdami, kad kažkur dar blogiau nei čia. Mes esame nemotyvuota politikų falšyvizmo tauta – viena yra skiesti eteriuose apie šeimos vertybes, vaikų apsaugą, o kitą savo gyvenimišku pavyzdžiu iliustruoti priešingą variantą – skyrybos, žmonos ir vaikų apleidimas, nes reikia medžioti gėjus ir gerai atrodyti prieš tautą, tokių politikų mes turime, jie yra populistano ateiviai, kurie šventai įtikėję, kad yra teisūs, netgi tada, kai mergaitė baksteldama piršteliu į juodą kvadratą sako, kad tai juoda, jie vis tiek sakys, kad tai balta. Taip, juk jie nesijaučia kalti, kad yra durni ir tauta paklojo raudoną kilimą žirkliuoti į politiką.

O štai šiandien Grybauskaitė parduotuvėje atsiskaitė žalia banko kortele ir visi nustėro, kad mūsų pirmoji šalies blondinė trumpakasė atsiskaitinėja kaip ir daugelis Lietuvos piliečių, prisimenant garsųjį pigių skrydžių „Raynar“ skandalą. Kuo banalesnis ir paprastesnis prezidentės pasirodymas žmogiškuosiuose reikaluose (kas, mano akimis, yra pagirtina!), tuo daugiau apkalbų ir svarstymų, kad mūsų blondinė turi būti robotas, kuris šneka porceliano tikslumo žodžiais, o kakoja pievagrybiais, baravykais ir dar geriau – citrininiais drugeliais. Kad ir kaip bebūtų keista, po Lietuvą plaunamų audrų, perkūnijų dygsta ne tik pirmieji grybai, bet ir prekybos centrai, atnešti iš tų pačių, kaip daugelis su panieka sako: „sugedusių Vakarų“. Tiesą sakant, tokie žmonės nelabai suvokia, ką jie sako, o rytoj kaip tik Žolinės, švenčiausiosios panos ėmimas į dangų – dainos, šokiai, estrada, bet prieš tai tegu kiekvienas pereina per apvalantį švęstą vandenį, kad nusiplautų „supuvusių Vakarų“ primestą politiką ir toliau susigūžę savo tamsiuose kampuose galėtų tulžingai griežti kobros dantį ant viso pasaulio, ant emigrantų, ant Grybauskaitės, ant skylėtų Kauno kelių ir galiausiai ant kiekvieno, išskyrus save patį. Dar kartą įsitikinu, kad žmogaus tamsumas pavojingas pačiam žmogui, o kad juokas, dar Platono laikais buvo kalbama, ilgina ne tik gyvenimą, bet ir iš esmės gelbsti mūsų pasaulį, kuris neretai sukasi ant to pikto danties.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geri metai" / "A Good Year"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Geri metai“ (A Good Year) (2006), (kurį režisavo „Svetimo“ ir „Prometėjo“ režisierius Ridley Scott, pastarasis nustebino savo netikėtu universalumu), mane patraukė savo ypatingų aktorių kombinacija. Na, nekiekviename filme pamatysi australą Russellą Crowe, prancūzę Marion Cotillar bei britę Abbie Cornish – tai yra išties įspūdingas dalykas. Nors pats filmo pavadinimas kaip ir jo turinys nieko nestebina, tikėjausi vasariškos ir paprastos juostos, nufilmuotos viename iš Prancūzijos vynuogynų, tačiau žiūrėjau, žiūrėjau ir pamaniau, kad filmas visgi daug įdomesnis negu buvo galima tikėtis iš anksto.

Sultinga romantinė drama su humoru, manau, tiks ir patiks daugeliui ne tik dėl auksinių aktorių kolektyvo, vykusios lengvos, bet nebanalios režisūros, bet ir todėl, kad tai vienas iš tų filmų su dvasia, mėgavimasis lengvu vynu, o vyno šiame filme tikrai netrūksta! Graži prancūziška aplinka leidžia gėrėtis vynuogių dvaro aplinka, niekada nesibaigiančia vasara bei personažais, jų beprotiškais poelgiais, kurie primena gal prieš gerus metus matytą kino juostą „Kartą Jemene“ apie lašišų veisimą sausoje šalyje – tuokart ir jausenos, ir idėjos labai panašiai kalbėjo kaip ir „Geri metai“. 

„Geri metai“ – tai pasakojimas apie gyvenimo pasimėgavimą, kuris yra neįmanomas be gyvenimiškų pokyčių, tokius kardinalius pokyčius gali priimti ne kiekvienas ambicingas ir tvirtas žmogus, kaip R. Crowe kuriamas personažas. Viena smagiausių scenų – tai įkritimas į gilų baseiną ir ilgas kapanojimasis, toks kartais atrodo ir žmogaus gyvenimas, užciklintas, nuobodus ir monotoniškas, pamirštant tai, kas norėta kažkada būti. Nepaprastai šiame filme gražiai atrodanti Marion Cotillard buvo nepriekaištinga, kaip ir Russellas Crowe, kurie ir flirtuoja, ir žaidžia tiek gyvenimu, tiek jausmais tam, kad iš to vėliau būtų pagamintas geras ir sodrus vynas t.y. šis filmas. Po filmo norėjosi atsidurti akmeningos Prancūzijos pietuose, gerti vyną didžiulėje dvaro pavėsinėje ir žiūrėti kaip tolumoje, už turėklų sirpsta vynuogių laukai ir žinoti, kad tai vienos gražiausių gyvenimo akimirkų, patys gražiausi ir geriausi metai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokoladas" / "Chocolat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šokoladas“ (Chocolat) (2000), kurį režisavo „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ ir „Sidro namų taisyklės“ Lasse Hallstrom‘as. Filmas – tai garsaus romano (jį turime ir lietuviškai!) ekranizacija. Pamaniau, kad pats laikas pažiūrėti ką nors saldaus, tad jau vien pats pavadinimas „Šokoladas“ nuteikia optimistiškai, nors pats filmas gal ir nėra toks saldus, kadangi nuolat iš vienos vietos į kitą besikraustančiai herojai su dukrele ir nematoma kengūra tenka susigrumti ne tik su savimi, bet ir dievobaimingu grafu bei viso miestelio skeptikais.

Gražus filmas, kuris, mano akimis, turi dvasią, turi tą keistą filmo aurą, kuri verčia žiūrėti ir žiūrėti dar kartą. Tikrai labai vykęs filmas apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Miestelyje atsidariusi šokoladinė tampa tikra oazė visaip save mėgstantiems riboti gyventojams ir natūralu, jog ji dar vadinama ir nuodėmių užeiga, nesvarbu, kad kitoje gatvės pusėje vyrai geria alų ir lošia kortomis. Malonumas ir religija – štai kas šiame filme grumiasi, apsimestinis davatkiškumas ir būvimas savimi. O gal reikia labiau sakyti, kad religija daigoja besikeičiančio pasaulio šakas, kurioms anksčiau ar vėliau lemta užaugti ir pakeisti pasaulį. 

Pagrindinį vaidmenį šiame sukuria „Oskaro“ savininkė Juliette Binoche – jos būvimas šiame kine vėlgi kaip koks dvigubas šokolado įdaras – pilnas nepaaiškinamos ir tokios savaime suprantamos energijos. Filme taip pat pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės – puikioji Judi Dench, Johnny Depp, kuris šįkart visgi manęs nenervino, bet vis tiek negaliu jo pakęsti, „Matricos“ žvaigždė Carrie-Anne Moss. Aktorių būvimas beveik pasakinio pobūdžio filme nuteikia ypatingai maloniai. Gerai, kad šalia turėjau kelis itališko recepto lietuviškus saldainius, nes nebuvo jau taip pavydu žiūrėti, kaip J. Binoche nuolat trina šokolado pupeles ir maišo ypatingai viliojančias mases. 

Pats filmas ne šiaip sau apie šokoladą ir jo magišką galią priminti, kad reikia mėgautis gyvenimu ir pats mėgavimasis savaime nėra jokia nuodėmė, bet atrodo, kad režisieriui daugiau ar mažiau pavyko patį filmą sukurti kaip šokoladą. Nors jame iš esmės yra tokie patys vaizdai, kaip ir daugelyje filmų, tačiau jie kažkaip ypatingai išplakti, pasakos tipo pasakojimas apie realius žmones savaime virpina vaizduotės stygą. Nesitikėjau, kad filmas šitaip patiks, tad belieka laukti, kad ir į Lietuvos kaimus atkeliautų moteris su raudona mantija ir atidarytų kažką panašaus, ką galime išvysti „Šokolade“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela