Filmas: "Jo brolis" / "Son Frère"

Sveiki,

Puikiai pamenu, kaip seniai per Vilniaus knygų mugę svečiavosi garsus prancūzų rašytojas Philippe Besson ir pristatė lietuviškai išverstus savo romanus, tarp kurių buvo ir romanas „Jo brolis“. Antrasis romanas Prancūzijoje buvo pripažintas kritikų, pas mus sulaukė vidutinio susidomėjimo. Štai ekranizacija, kurią kūrė režisierius Patrice Chereau jau seniai garsėjantis tuo, kad kine mėgsta atvirą kūnišką intymumą, sukurdamas gana skandalingą juostą „Intymumas“ (2001), kuriame net penkis kartus aktoriai lytiškai santykiauja iš tikrųjų. Mano matyta subtili jo režisuota drama „Gabrielė“ taip pat nepraslydo pro akis šiaip sau... Drama „Jo brolis“ (pranc. Son Frere) (2003) tikriausiai yra geriausias režisieriaus darbas mano akimis.

Puikiai pasirinkta medžiaga. Istorija pasakoja apie du brolius Tomą ir Luką. Po daugelio nebendravimo kartu metų Tomas susiranda savo brolį homoseksualą Luką ir praneša, kad šis serga sunkia mirtina liga... Štai ir viskas. Viskas, ko reikia gerai istorijai, o toliau viską užpildo būdravimas šalia vienas kito, jūros vaizdai, lūžinėjantys pokalbiai, bandantys pateisinti ilgą nebendravimą, priežiūra, prisiminimai apie vaikystę. Režisieriui kaip fotografui pavyko išryškinti netipinį brolišką ryšį, kuris paneigia seksualinius skirtumus, skirtingus gyvenimiškus potyrius. Luko būvimas šalia sergančio Tomo, leidžia jam pačiam perkratyti dabartinį homoseksualo gyvenimą, iš naujo pasverti vertybes. Tai itin jautri ir subtili dviejų žmogiškų jausmų susipinanti linija, grįsta gyvenimo apmąstymo mechanizmu savotiškos ribinės situacijos lūžio momente. Filme daug sielvartingos ligos simptomų, netgi savotiškai šokiruojančių kūniškų vaizdų, kaip antai detalus kūno paruošimas operacijai, priminė tarsi balzamavimą, pasiruošimą anapusiniam gyvenimui ir viskas vyksta brolio akyse, akyse, kurios matė vienas kito vaikystę, augimą, brendimą dabar mato silpnumą, mirtį, sunykimą. Praradimas ir susitaikymas įgyja ne tik simbolinės reikšmės, bet perkrato veikėjų vertybių sistemą. 

Filmas stiprus, su fantastiška vaidyba ir atsidavimu, su puikia režisūra ir giliai užčiuopiantis egzistencinę gelmę, pradedant šeimos ir tarp broliškais santykiais ir baigiant apskritai savianalize, kodėl kiekvienas iš mūsų vaikšto šia žeme. Rekomenduoju šį gan nekomercinį, mažo biudžeto prancūziškai subtilų filmą apie būvimą vienas kitam ramsčiu kritinėse situacijose.

Na, ir komerciškai pridursiu, kad filmas Berlyno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį lokį“ už režisūrą, aktorius Bruno Todeschini nominuotas prancūzų „Cezariui“ taip pat Europos kino apdovanojimuose kaip geriausias aktorius ir galiausiai pelnė „Lumiere“ įvertinimą, o rašytojas po ekranizacijos pabaigos raukė ašaras.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai reiškia karą" / "This Means War"

Sveiki,

Suviliotas simpatiškų ir ne vieno tipažo aktorių tokių kaip Reese Witherspoon ir Tom Hardy, nusprendžiau pažiūrėti nepretenzingą McG režisuotą komediją „Tai reiškia karą“ (angl. This Means War) (2012). Tai klasikinė vidutinio turinio ir režisūrinės kūrybinės galios pripildyta kino juosta paliaupsinti gana abejotinų komedijų mėgėjus. Šio filmo receptas gana paprastas: truputis veiksmo, truputis juokelių, truputis lengvo dramos vėjelio ir, žinoma, populiarūs bei patrauklūs aktoriai. Žinoma, kad tokia juosta puikiai prasibraus pro komercinės konkurencijos tankumyną ir įkris kaip kaštonas į delną.

Viskas po truputį ne visada pasiteisina. Šįkart nepasiteisino. Filmo scenarijus iš pradžių demonstruoja Džeimso Bondo sukirpimo partnerius, kurie nušalinami nuo pareigų, todėl gali skirti laiko savo asmeninio gyvenimo tvarkymui t. y. susirasti moterį. Filmas prasidėjęs kaip veiksmo komedija, prigęsta ir tampa romantiniu kuriozinių konkurencingų dviejų vyrukų ir vienos merginos pasirinkimo kratiniu. Gražūs, liekni, patrauklūs aktoriai, bet, deja, sukuria, tipinius vaidmenis, kurių personažai atsiduria gana įdomiose, jau kažkur matytose situacijose. Per visą juostą blykstelėjo vos keletas tikrai juokingesnių situacijų, o visa kita praplaukė kaip „buvę nebuvę“. Šiaip komediją galima pavadinti netgi nelabai vykusia komedija, tad kilo klausimas, ką čia veikė stiprių filmų ir dramų aktorius Tom Hardy? Na, kad Reese Witherspoon mėgsta pavaidinti komedijose, dar dovanotina... Gražių akių savininkui Chris Pine taip pat atleidžiama, jis ne mano sukirpimo aktorius.

Šiaip labai troškau, kad ši vadinamoji veiksmo komedija kuo greičiau pasibaigtų, nes vos tik išryškėjus tiesai, kad vieniša mergina per internetą susigundys vaikino anketa, o vaikinai klasiškai ims konkuruoti, tikrins savo idiliškai ir manieringai deklaruojamos draugystės ribas ir kiš tuo pačiu vienas kitam į ratus pagalius, tapo nuobodu – tam nuoboduliui nepakako užmušti net keletai taiklesnių juokelių. Prasta filmo idėja, siužetas, charakteriai neįdomūs, pateikimas holivudiškai primityvus. Žodžiu, po filmo pasidarė sausa burnoj, kad ėmiau pykti ant savęs, kam pasirinkau šią juostą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas" / "Tinker Tailor Soldier Spy"

Sveiki, skaitytojai ir kino žmonės,

Seniai troškau pamatyti visų liaupsintą filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (angl. Tinker Tailor Soldier Spy) (2011), kurį režisavo garsus švedų režisierius Tomas Alfredson. Pastarojo esu matęs itin vykusią knygos ekranizaciją apie vampyrų mergaitę „Įsileisk mane“ (2008), tai buvo visiškai naujas ir solidarus žvilgsnis į vampyrų ir gyvųjų pasaulį, išvengęs siaubo elementų ir palikęs dramos elementus. Jo filmas labai, bent man, pavadinimu „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ pasižymi tokiu pat nepatogiu turiniu filmu.

Švedas perkandęs aštunto dešimtmečio pradžios britiško gyvenimo ir šnipinėjimo tinklo subtilumus, todėl filmas sodrus ir gurmaniškoms akims žada ypač gerų vaizdų, kur žavi detalės ir iki menkiausių smulkmenų apgalvotų interjero ir laikmečio detalių. Pati istorija iškart nežada absoliučiai jokios intrigos, todėl ją priimti gana sunku. Vis laukiau, kada toji intriga sublizgės tarp išties puikiai pagautos laikmečio dvasios, bet tiesą sakant, filmas nepataikauja ir tik maždaug filmo viduryje pradeda kažkas lipti į visumą, kurią būtų galima pavadinti įdomesniu pasakojimu. Filmas konstruojamas kaip ir šnipų mąstymas, viskas nuokarpomis, tarsi neįvardintos prasmės, neįvardyta esmė, vartojami daug specifinių su šnipais susijusių žargonų, metaforų ir iš tikrųjų sunku suvokti tikrąją padėtį Šaltojo karo metais tarp Sovietų Sąjungos ir Britanijos šnipų. Čia nerasite įprastinių trilerio elementų ir tai taip toli nuo Džeimso Bondo, kad belieka filmą priimti kaip novatorišką žvilgsnį šnipų pasaulį ir toli gražu nuo elegantiškų susišaudymų ir didvyrių, čia problemos ir herojai kur kas žmogiškesni.

Filmas nudžiugins subtilių detalių mėgėjus, kurie atpažįsta gerą britišką vaidybą, laikmečius, turi skonį ir gali mėgautis pauzėmis, tylėjimu, kuris kartais toks nenatūralus ir užgniaužtas, lyg žiūrėtume ne į aktorius, o į karkasinius personažus, bet visgi po jais esama puikių britų aktorių komandos, kurių įsimenantys ir briliantiniai amplua leidžia kartu žavėtis, sustingti, atpažinti šnipų kalbą tarp jų bendravimo įgūdžių. Nepaisant daug gerų dalykų, man šią juostą buvo sunku žiūrėti, gal norėjosi daugiau intrigos nuo pat pradžių ir kitokios istorijos, kuri, žinoma, pabaigoje tobulai susiriša, bet, tiesą sakant, reikia įdėmiai žiūrėti, be alaus ar vyno, kad filmas pasiektų diafragmą, nemanau, kad man pavyko viską tinkamai išgyventi, todėl antrą kartą tokio filmo nesirinkčiau žiūrėti. Galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad pavyko pamatyti nuostabius britų aktorius vienoje „krūvoje“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Numirėlių aušra" / "Dawn of the Dead"

Sveiki,

Siaubo filmų mėgėjams turėtų pasirodyti tikra puota, kai žiūrite filmą „Numirėlių aušra“ (angl. Dawn of the Daed) (2004), kurį režisavo Zack Snyder, visiems puikiai žinomas reginių ir pramoginio kino kūrėjas: „300“, „Nelauktas smūgis“, „Žmogus iš plieno“ ir t. t. Jo perkurta „Numirėlių aušra“ 1978 metų versijos išties nenuvylė, nors nemačiau senosios versijos, bet žvilgtelėjus į kritikų atsiliepimus, visgi filmas nėra pats blogiausias. Naujoji versija patenkino daugelį šiuolaikinių žiūrovų, o ir scenarijus, sakyčiau, labai vykęs, kad net jo gali pavydėti daugelis pačių naujausių filmų apie zombius.

„Numirėlių aušra“, kaip minėjau, gali pasigirti geru scenarijumi, nes veiksmo čia netrūksta nuo pat pradžių – būrelis išlikusių ir nesukandžiotų žmonių užsidaro prekybos centre ir visomis išgalėmis saugojasi zombių. Jie, praradę artimuosius ir namus, bergždžiai laukia pagalbos iš vyriausybės, tačiau nesulaukia, nes visa planeta pamažu tampa nekontroliuojama ir virtusi zombių pasauliu. Tiesą sakant, filmas man kiek priminė kitą siaubo trilerį – „Rūkas“ (2007), kuriame žmonės slepiasi prekybos centre nuo ateivių. Nepamenu, kada žiūrėjau gerą ir intriguojantį filmą apie zombius, tikriausiai niekada, tad galiu pasakyti, kad šis galbūt pats geriausias, nors jame yra siaubingai nemažai erzinančių dalykų. Visų pirma logiški veikėjų veiksmai priartėję prie tokių šabloniškų veiksmų, kad net nupurto, pvz. kažkokia išprotėjusi ryža boba išlekia su sunkvežimiu į zobių aikštę, gelbėdama nusususį šunėką. Arba tiesiog bebaimiai veikėjai, kurie mylisi, žaidžia šachmatais ir užsiima kitais reikalais, nors zombiai šaliai. Arba gerųjų ir blogųjų apsauginių kompanija – veikėjai šabloniški, vėl atsiduria tarp išlikimo ir save pačius skaldo į lyderius ir paklusniuosius, dar tik betrūko, kaip filme „Rūkas“ skiedalų apie staigų nušvitimą ir tikėjimą...

Nepaisant tų šablonų elgesyje ir pasekmėje, filmas nufilmuotas moderniai ir gražiai – lekiančios kulkos, kraujas, virstančios žarnos, nors vėlgi, neklasikiniai zombiai bėga kaip per gerą krosą, nesvarbu, kad ten be rankų ar kokios kitos kūno dalies – judrūs ir bejausmiai šlykštūnai. 

Džiaugiuosi šiame filme pamatęs savo mėgstamą aktorę Sarah Polley, kuri jau kuris laikas yra pasitraukusi iš aktorės karjeros ir galutinai nutilusi. 

O šiaip daugybės erzinančių dalykų, filmas buvo smagus, ironiškas ir kartu keliantis pasišlykštėjimą – ko dar norėti iš neblogo filmo apie zombius?

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela