Filmas: "Lėja" / "Lea"

Sveiki,

Europietiško kino mėgėjai turėtų suklusti rinkdamiesi čekų kino juostą „Lėja“ (ček. Lea) (1996), kuri pasakoja apie itin trapią ir jauną merginą, kuri vos pakalbanti, tačiau jos tikroji kalba – filosofinė ir kančios poetinė kalba. Patyrusi motinos mirtį, tėvo žiaurų elgesį, našlaitė užauginta kaimynų išteka už keistuolio iš Vokietijos, na, ir čia jau prasideda „perauklėjimas“, kurio priemonėmis dažnas pedagogas nepritars, tačiau nuo to filmas darosi tik įdomesnis.

Visomis prasmėmis filmas itin panašus į režisierės Jane Campion šedevrą „Pianinas“ (1993), kur nebyli moteris atokiame Viktorijos laikų Naujosios Zelandijos kaimelyje ilgėsi vienintelio savo kalbėjimo instrumento – pianino. Čia mes turime ne tik vos lemenančią jauną moterį, patyrusią gausybę baisių psichinių traumų, bet kiek ir kitokį laikmetį. Filmas nufilmuotas Čekijoje visgi mane visų pirma paveikė vizualiais kaimiškais vaizdiniais, tokiais artimais Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir apskritai lietuviško kaimo mentalitetui bei atmosferai. Visgi žiūrint neapleido jausmas, kad kaimas visomis prasmėmis atsilikęs ir primena ne 1991-uosius, bet gūdžius pokario metus ir jeigu ne vienas kitas švystelėjęs automobilis, manyčiau, kad tai loginė kalba – nei elektros, nei vandentiekio, tarsi kaimas atsilikęs ir negalioja jokie kolektyvizacijos dėsniai, kuriuos išgyveno Čekoslovakija kaip ir Lietuva pagal komunistinių laikų dėsnius. Matyt, pernelyg užsižiopsojau dėl laikmečio spragų, tačiau tenka pripažinti, kad atmosfera vis tiek įtaigi, o pirmosios filmo minutės labai žiaurios.

Visgi filmas turėjo atskleisti sudėtingą pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį ir čia kiek priminė pervertintą lenkų „Oskaru“ apdovanotą filmą „Ida“ – vaizdiniai retai atrodo atliepiantys dvasinį portretą, jie atskiri ir tampa labiau tapybiški nei kalbantys paralelėmis, potekstėmis apie dvasinius ryšius, dažnai apie suluošinimą. Visgi neįvyko kaip filme „Pianinas“ papasakoti įtemptą istoriją, nors faktų ir šokiruojančių detalių netrūksta, tačiau loginės priešpriešos bado akis, pavyzdžiui, vokietis „nusiperka“ Lėją jos net nepažinodamas (tik dėl to, kad reikia tylios bobos lovoje, nes pats asketas restauratorius – camon?), iš pažiūros jis ją talžo, nori paversti ištikima namų kale, bet tuo pačiu atsiranda ir rūpinimasis – perka gėles, domisi jos dvasios pasauliu ir, regis, supranta, atjaučia, nestokodamas nei pinigų, nei laiko Lėjos prisijaukinimui, bet kartu ir despotauja, prisimindamas pirmąją žmoną, surakina antrankiais... Arba kai kas čia neišplėtota, arba pernelyg daug loginių nesutapimų. Nors aktoriai tokiame filmo kontekste atrodo įtaigiai, bet iš esmės filme jaučiama ir lietuviško to meto vaidybos manieros ne per geriausių bruožų – teatrališkumas, pauzavimas, tapybiškumas, kuris lyg ir gražus, bet iš esmės gi neveikia kaip transcendentiniame Tarkovskio kine, tai ir lieka ne poezija, ne filosofija, o truputį prisvilęs teatras, norint išgauti spalvą, bet iš esmės ne spalva išgaunama, o tylėjimas su neveikiančia vidine įtampa. Finalas su požeminė scena, pilna žvakių, absoliučiai nereali ir veikiau turėjo būti pateikta (arba sukelti iliuziją), kad tai veikiau Lėjos vaizduotės sakrali erdvė, o dabar atsiranda dar ir tas vokietis ten, kur šimtai žvakių, kuriuos ji greitai pridegioja (per kiek laiko?), na, kai kas čia neveikia, nors tu ką...

Privardijau daug esmingų trūkumų, tačiau filmas turi savo kibirkšties, gurmanams jis patiks. Filmas panašus į biografinį, tačiau tai ne biografinė juosta, o originalus scenarijus, eilės – slovakų dramaturgo ir poeto L‘ubomir Feldek (g. 1936).

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Čia filmas originalo kalba, lietuviškai įgarsintą rasite torentai.lt

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marius Povilas Elijas Martynenko apie gyvenimo kokybę ir šiuolaikinio pasaulio tendencijas

Sveiki,

Nuolat save kurdami ir pertransformuodami prarandame šiandien autoritetus, mokytojus, vedlius. Pasitikime ir žavimės tik tais, kurie tapo populiarūs – pop ir sporto žvaigždės. Tačiau kas iš esmės po tuo tuščiaviduriu kupolu? Geras ir laisvas žmogus laikomas dabar jau tas, kuris be kompleksu, tas kuris gali bet kur ir bet kaip apsinuoginti, būti atviru, kalbėti be užuolankų ir turėti tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose. Bet ir tai tik iliuzija, kad nuo to gyvenimo kokybė nekinta, ji tik turi kitus dievukus, kitas formas... Apie tai Marius Povilas Elijas Martynenko užsimena savo tekste, publikuotame „Literatūra ir menas“ paskutiniame numeryje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios naktys" / "Boogie Nights"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Tomas Anderson pasižymi universalumu, jo kuriami filmai visada būna skirtingos tematikos, tačiau kruopščiai apgalvoti ir gerai nufilmuoti. Vienu metu jis gali būti itin elegantiškas ir ištikimas kino estetikai ir konservatyvumui kaip filme „Nematomas siūlas“, o kai kada gali būti nežaboto ir nepadoraus kino juostos kūrėjas kaip antai „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights) (1997).

Istorija mus nukelia į 1977 metus, į pačią seksualinės revoliucijos įkarštį, kai pornografinės juostos tiesiog filmuojamos galiniame kiemelyje ant vejos. Iš esmės tai ne nostalgiškas aštunto dešimtmečio uždarymo filmas, bet apie sekso pramonės užkulisius, kuriouse gyvena ambicingi ir pripažinimo bei meilės trokštantys veikėjai... Iš esmės filmas absoliučiai nepadorus, daug erotikos, pornografinių tipažų, bet smagiausia, kad visą tą dumblą drumsčia talentingas režisierius ir kultiniai Holivudo aktoriai kaip antai šiemet rugsėjį miręs Burt Reynolds ar unikalioji Julianne Moore.

Filmas pasižymi dinamika, nuolat judanti kamera, kuri tik retais momentais sustoja „pailsėti“ tarp tų pašėlusių seksu ir narkotikais atsiduodančių socialinių nišų. Nepaisant asmeninės porno karjeros, kurią pradeda septyniolikmetis su itin dideliu peniu, atrodo, kad filmas provokuoja lengva iliuzija, kad apsimoka spjauti į padorumą ir moralę, nes iš tikrųjų tikrasis gyvenimas, kuriame pildosi svajonės, pasiekiamas tik tokiu būdu, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, pamažu atskleidžiama ir negatyvioji šio gyvenimo pusė – sėkmės nusigręžimas, iškilusi konkurencija, alinantis narkotikų troškulys, tikrosios meilės stygius... Tarp žavingai karnavališkai atskleisto utopinio pasaulio, kad nėra absoliučiai ko gėdytis, atsiveria kiek kitokios tokio gyvenimo spalvos. Žiūrovas, kad ir koks laisvų pažiūrų bebūtų, yra priverstas visgi sutikti, kad toks gyvenimas yra nykus, tuščias ir netikras.

Iš tikrųjų „Pašėlusios naktys“ jau galima vadinti kino klasika, kuri neprailgsta, yra dinamiška, spalvinga, kiek nostalgiška, bet paveikiausia tikriausiai dėl tos kuriamo idilinio „išlaisvinto“ pasaulio iliuzijos, kurioje murgdosi visi tie iš esmės dvasiškai kenčiantys ir sociume atstumtieji porno pasaulio žmonės. Įdomu ir tai, kad ne viena reali porno žvaigždė sukūrė antraeilį vaidmenį šiame filme, o pagrindiniai aktoriai tapo nūdienos Holivudo kino legendomis, pelnę „Oskarus“ ir kitus svarbius kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Ir vienąkart, Riči"

Daina Opolskaitė. „Ir vienąkart, Riči“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 192 p.

Sveiki, literatūros gerbėjai,

Ir vienąkart, pavasari, / Tu atjosi drąsiai... – štai tokios eilutės iš Salomėjos Nėries eilėraščio, kurias tikriausiai žino ir prisimena visi, kurie pabaigė vidurinę. Juk ne tiek daug tų eilėraščių ir įstringa. Rašytoja Daina Opolskaitė perfrazuoja S. Nėries eilėraščio eilutę ir tuo pavasariu tampa „kietuolis“ paauglys Ričardas, dar kitaip vadinamas Ričiu. Jos apysaka Ir vienąkart, Riči tapo leidyklos Alma litteros surengto literatūrinio konkurso finalininku.

Neseniai Daina Oposlkaitė apdovanota Antano Vaičiulaičio literatūrine premija, kuri teikia už noveles, o jos kalba, publikuota Metuose, man labai patiko, tad manau, kad autorė turi tikrai gerą juslingą literatūrinį talentą kurti tekstą ir suaugusiems. Na, o Ir vienąkart, Riči – aktualus kūrinys šiuolaikiniam jaunimui, kai kurios apsakymo ištraukos jau cituojamos ir įtrauktos į mokyklinius vadovėlius.

Istorija pasakoja kasdienišką paauglio Balio Beleko istoriją, kuris, kaip dažnai ir būna paaugliams, nekenčia savo kūno, vardo ir pavardės, giminės istorijos, ugningų plaukų, želiančios barzdos ir kt. Bijo užkalbinti jam patinkančią panelę, turi atotrūkį nuo tėvo, kuris grįžta namo dažnai vėlai ir tiek nuvargęs, kad ne santykiai rūpi su sūnumi, o alaus skardinė ir lova... Balio Beleko kasdienybė mokykloje iš esmės atliepia šiuolaikinio lietuvio paauglio gyvenimą progimnazijose ar gimnazijose, tad teksto aktualumo nėra ko abejoti, nes trūksta tokių knygų, kurios atlieptų realų šiuolaikinio paauglio pasaulį.

Visgi, kalbant apie Balio charakterį, jis stereotipinis, niekuo neišsiskiriantis nuo pilkosios paauglių masės, o tai tikras raktas į sėkmingą paauglio literatūrą, kadangi iš esmės paauglių literatūroje turime perteklinį „ypatingo personažo“ vaizdinį. Juk dažnas paauglys, kaip ir Balys, nesijaučia niekuo ypatingas. Visgi tai istorija apie vienerius esmingus gyvenimo metus, kada Balys išmoksta žmogiškumo pamokas, kas jį brandina ir formuoja kaip asmenybę, stumia atsakomybės ir suaugusio žmogaus link.

Čia nerasite itin ryškių nuotykių, nerasite cinizmo, nerasite ir kitų tekste siužetinių vingrybių, perdėtu noru išlaikyti jaunąjį skaitytoją prie šios knygos. Tai kuo visgi ypatinga Ir vienąkart, Riči knyga? Visų pirma, neįkyria didaktika, kuri atsako į kai kuriuos paaugliui sudėtingus egzistencinius klausimus, kaip antai Balio ir tėvo santykiai, kaip draugystė su nauju klasės draugu Ričiu. Taip pat ryški egzistencinė jausena, kurios Balys negali suformuoti verbališkai, tačiau pauzėmis, „nulūžtančiais“ dialogais su Ričiu, kuris tampa dar ir jo gyvenimo mokytoju, dažnai intuityviai jaučia, kas yra teisinga, o kas ne.

Esmingas apysakos įvykis tampa panašus į Kazio Binkio pjesę Atžalynas, kuriame pagrindinis veikėjas atseit pavagia pinigus, nors iš tikrųjų juos siuvėjas įsiuva po pamušalu. Šioje apysakoje Balys pavagia iš tėvų tris šimtus eurų ir dėl to jį kamuoja sąžinės graužatis. Priešingai nei Atžalyne, kuriame veikėjas tampa didvyriu, iškentęs vardan moralinių vertybių gyvenimo nesėkmę, šiuo atveju, Ir vienąkart, Riči tampa kur kas realesniu kūriniu, tokią realybę pagal Balio jausenas ir poelgius atpažįsta bet kurio amžiaus skaitytojai, nekyla diskusijų dėl netikroviškos, perdėtai kaip K. Binkio pjesėje parodomojo moralinio veikėjo lygmens. Balys prisidirbo, Balys ir kenčia, o ne tampa didvyriu.

Daina Opolskaitė

Didvyriu šiuolaikinėje literatūroje beveik nebelieka, nebent tai fantastinė literatūra. Tai iš esmės susiję ir su paaugliais, kurie nebeturi autoritetų aplinkoje. Autoritetais tampa nepasiekiamos pop arba sporto žvaigždės, kurių atvaizdais nuklijuotos Ričio kambario sienos, o realių pavyzdžių jau ir šioje istorijoje nelabai rasite – mokytojai kvaili, nes jiems krenta iš burnų protezai, tėvai pernelyg užsiėmę darbais ir nėra nei Baliui, nei Ričiui apčiuopiamo gyvo ir tikro pavyzdžio, kuris būtų vertas jeigu ne susižavėjimo, tai bet jau pagarbos. Autoritetas formuojamas per bendraamžių, pagal sėkmingumą ir populiarumo principą, tai skaudi brandos ir asmenybės tapsmo dalis, priimti save tokį, koks esi, (net jeigu ir nesi sėkmingas), bet kaip tai padaryti, jeigu nesilygiuosi į sėkmingus savo aplinkos bendraamžius: „Turiu pripažinti: slapta juo žavėjausi. Tai, kad jis nepaliko manęs vieno, kad jam rūpėjo mano apgailėtina padėtis, vertė žavėtis. Bet kuris kitas būtų tik nusišaipęs (p. 89)“.

Apysaka atliepia paauglio vidines emocines prieštaras, kurios atsiranda iš pritarimo, saugumo ir kontrolės poreikio, o kai šių dalykų trūksta, jaučiamasi vangiai, nesėkmingu, netgi visai tuščiu. Autorė nemažai skiria dėmesio Balio Beleko vidinio jausmo įvardijimui: „Jaučiausi tartum užgesęs. Manęs niekas nedomino. Atrodė, kad grimztu į kažkokią slogią būseną, ji įtraukia ir supa mane lipniai it voratinklis, o pasipriešinti neturėjau jėgų. Tai buvo bejėgiškumas. Pats tikriausias bejėgiškumas, kokį gali patirti žmogus, žinodamas, kad yra nekaltas, tačiau tai neturi jokios prasmės, nes visas pasaulis manimi netikėjo (p. 65-66)“.

Dažnas paauglys susiduria su priešiškomis socialinėmis skirtybėmis. Štai Balys stebisi klasioku Pauliumi, kuris gyvena lūšnoje ir pamažu grimzta į nusikaltimų liūną. Šalia atsiradęs Ričis iš esmės formuoja intenciją siekti savo tikslo atkakliai. Matydamas, kaip Ričis siekia tapti profesionaliu futbolininku, Baliui kirba, kad ir jis turi kažko siekti. Draugų įtakų ir pasirinkimo laukas apysakoje taip pat veikia jaunojo skaitytojo sąmonę, formuoja vertybes.

Autorė neužmiršta, kad gyvenimas nėra vien tik slogumas, nėra vien tik kova už būvį, todėl dažnai atskleidžia ir paaugliškų idilišką polėkį, kuris veikėjams suteikia vitališkumo toje pareigomis ir tikslo siekimo užslopintame pasaulyje: „Mano akyse pats gražiausias pavasaris, man jau šešiolika, balandžio saulė glosto veidą ir šį pavasarį man į daug ką, o gal ir į viską nusispjaut. Ir man gera (p. 130)“. Visgi šios Balio ir Ričio draugystės atomazga tragiška, tad autorė pateikia ir ne visada smagią, – bet visi kada nors patyrę ar dar tik patirs, – praradimo jausmą, kuris formuoja žmogaus asmenybę. Apysakos pabaiga primenanti Vytauto Račicko dviejų dalių apysakas Zuika Padūkelis tikriausiai daugeliui nujaučiama atomazga yra kompozicijos programa, nes autorė pasiduoda populiariosios literatūros pasakojimo dėsniams. Mirtis kaip neišvengiamybės faktas yra ir gyvenime, yra ir literatūroje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lėktuvu, traukiniu, automobiliu" / "Planes, Trains & Automobiles"

Sveiki,

Su senomis gerai įvertintomis komedijos būna visaip. Štai visai neseniai matyta 1992 metų komedija „Mano pusbrolis Vinis“ man taip patiko, kad tiesiog net buvo apmaudu, kad pasibaigė, tad gal iš tos stokos pasirinkau puikiai kino kritikų ir interneto lankytojų įvertintą komediją „Lėktuvu, traukiniu, automobiliu“ (angl. Planes, Trains and Automobiles) (1987) ir iš esmės kiek nusivyliau, kad likus keliasdešimt minučių, su kitais šeimos nariais, prasukome greituoju būdu.

Filmas iš esmės „Vienas namuose“ stiliaus. Jau nuo pat pradžių aiški filmo formuluotė – misija, kelionė namo vardan vaikučių pabiručių ir nepatenkintos žmonos, kuri visą filmą gulinėja su telefonu lovoje ir laukia iš vyro žinios. Vyriškis iš vieno miesto pavėluoja į skrydį ir prie jo prisiplaka komiškas storulis, su kuriuo leidžiasi į kelionę, kad tik suspėtų grįžti namo Padėkos dienos šventei. Visos komedijos forma yra gana įsimenanti kelionė su storuliu, pilna komiškų atsitikimų, tačiau nieko su realybe filmas neturi bendro. Nežinau kodėl, bet filmas nesuveikė, nes viskas pernelyg nuspėjama, komiška pora atrodo nekomiška, juokeliai pasenę, jau vienur ar kitur matyti. Filmas kaip ir „Vienas namuose“ turi kalėdinės dvasios, tačiau, jeigu norite gerų Kalėdų, kažin, ar žiūrėsite „Vienas namuose“ ar šį filmą, nebent turite vaikų, kurie laikosi metai iš metų šios žiūrėjimo tradicijos.

Asmeniškai kaip kūrinys filmas ganėtinai neįdomus. Žinoma, jeigu pasirinksite žiūrėti vardan tos nuotaikos, kurios tikitės nuskaidrėti ir pralinksmėti, gal filmas Jums ir patiks. Tačiau, mano akimis, ši komedija gerokai pervertinta ir kaip klasika „nesužaidžia“ taip, kaip tikėjausi.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Infekcija" / "Kansen" / "Infection"

Sveiki,

Japonų siaubo filmas „Infekcija“ (japon. Kansen) (2004) tikriausiai pretenduoja tapti pačiu blogiausiu, prasčiausiu ir nesąmoningiausiu filmu matytu šiemet. Gerai, sutikime visi, kad „prisijaukinti“ japonų ir apskritai azijietišką mentalitetą labai sudėtinga, ypač, jeigu tai siaubo filmas...

Filmas „Infekcija“, apskritai tariant, turi neprastą idėją – ligoninėje pasklinda žalių glitėsių virusas, kuris paverčia visus zombiais. Kas gali būti siaubingiau? Atmosfera, ligoninė, trūkčiojanti naktinės pamainos šviesa, bet... Dieve brangus, kokia siaubinga realizacija, kokia netikra, medinė, teatrinė vaidyba. Siaubingos loginės klaidos, veikėjų nutįsę veidai, perspausta kabukiška vaidyba. Vienas kvailiausių pavyzdžių, – pirmiausia iššoka pabaisa, kamera priartina aktoriaus veidą, tas pagalvoja, palaukia, o po to suvaidina, kad reikia suvaidinti, kad smarkiai išsigando pabaisos... Net nėra veiksmo ir greito atoveiksmio, paprastos logiškos vaidybinės motorikos, kai į veiksmą atsakoma veiksmu, o ne teatrinėmis pauzėmis. Netgi teatre šios pauzės neveikia, nebent norima išgauti specifinį spektaklio stilių. Deja, filme tai net ne stilius, o pačios prasčiausios prabos nesąmonė.

Žodžiu, turiu perspėti, kad negaištumėt laiko su šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 1/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tan Twan Eng "Vakaro Miglų sodas"

Tan Twan Eng. „Vakaro miglų sodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš Malaizijos kilusio rašytojo Tan Twan Eng (g. 1972) romanas Vakaro Miglų sodas (angl. The Garden of Evening Mists) laikoma viena geriausių knygų, pasirodžiusių šių metų vasarą. Knyga pateko į Man Booker premijos finalą, o tokias knygas daugelis intelektualų grožinės literatūros gerbėjų stengiasi nepraleisti ir viską kruopščiai suskaityti.

Po itin rytietišku pavadinimu slepiasi istorija apie karą ir okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais, kai japonai buvo užgrobę didelę dalį Kinijos ir pietinių Azijos valstybių teritoriją. Jeigu mūsų europietiška literatūra mėgsta gręžiotis į praeities traumas ir prikelti Antrojo pasaulinio karo baisumus, tą daro ir azijietiška literatūra, keldama savo regiono istorinius skaudulius, apie kuriuos mūsų kultūroje užsimena pusę lūpų. Taigi literatūra (čia sena tiesa) – puikus būdas priminti, nepamiršti ir permąstyti nūdienos politines tendencijas, kad žiauri istorija nepasikartotų.

Apie japonų žiaurumus, statant per Birmą didžiulį imperatorišką kelią, pasakojo ir Richard Flanagan romane, apdovanotame Man Booker premija, Siauras kelias į tolimąją šiaurę. Šio romano pavadinimas, pasiskolintas iš klasiko japono poeto taip pat minimas ir Vakaro Miglų sode. Ne veltui radau daug istorinių sąsajų su R. Flanagano romanu, nes veiksmas vyksta panašiu metu, pasakojama apie japonų okupuotą teritoriją. Visgi lyginant su T. T. Eng romanu, Siauras kelias į tolimąją šiaurę atrodo kiek žiauresnis, nes ten daugiau dėmesio skiriama statyboms, koncentracijos stovyklos kasdienybei ir japonų režimui. Kitą vertus, Vakaro Miglų sodo uždavinys nėra papasakoti apie žiaurumus, veikiau tai istorija apie traumą, kuri suluošina žmogaus sielą ir vienintelis klausimas – kaip su tuo gyventi?

Pagrindinė veikėja Teo baigia teisėjos karjerą ir po keturiasdešimties metų grįžta į provinciją, kur kažkada po koncentracijos stovyklos norėjo įkurti japoniško stiliaus sodą, kuriais taip žavėjusi stovykloje mirusi sesuo. Netrukus atskleidžiama, kad Teo serga nykstančios atminties liga ir kiekviena diena, kai ji prisimena savo svarbiausius ir skaudžiausius gyvenimo įvykius, yra tam tikras apsivalymo ir apmąstymo ritualas, rekonstruojant buvusį laiką, ieškant pasekmių ir priežasčių gijų, bandant surinkti ir suvokti save per patyrimą. Teo atmintis tarsi sodas, laiko atžvilgiu jis nusidriekęs per kelias laiko pakopas, romane pasakojimo laikotarpiai architektoniškai išdėlioti, kad taip pat primena sodo kompoziciją.

Teo  sudėtingo likimo moteris, pilna vidinių prieštarų. Kankinta japonų po stovyklos ji stengiasi visomis išgalėmis nubausti karo nusikaltėlius mirties bausme, tačiau pasiryžta vardan sesers atminimo mokytis sudėtingo filosofija ir nuojauta grįsto sodininkystės meno iš japono Aritomo. Nekęsdama japonų tautos atstovų, ji įsimyli japoną sodininką – lyg ir pakankamai banalu, kad toliau dėliotųsi melodramą primenanti istorija. Priešpriešų esama ir daugiau, kurie žymi Teo visuomeninę ir dvasinę laikysenos dvylipumą – būti negailestingai griežtai, ieškoti besąlyginės tiesos, nesidairyti į šoną, bet būtent tai griežtai teisėjos laikysenai ji nusižengia: pasidaro didžiulę tatuiruotę ant nugaros, sutinka japonui mokslininkui atiduoti Aritomo išlikusius meno kūrinius.

Nuoskaudos japonams virtusios dvasiniu skausmu, kurį Teo bando ir atpirkti, ir nusikratyti, ir susitaikyti – tas skausmas tarsi metų laikų kaita. Tas skausmas neištrinamas, nes jis pernelyg giliai praradimais įsmigęs į atminties audinį, todėl akivaizdu, kad kol gyva Teo atmintis, tol šiai nuoskaudai lemta gyvuoti.

Šalia intymių pasikalbėjimų sode romane ryškus politinis laikmečio kontekstas. Tiksliau – Malaizijos regiono XX amžiaus vidurio politinė situacija: britų imperijos būvimas, įvairūs komunistiniai sukilimai, kurie vakarietiško skaitytojo sąmonėje brėžia pažintinę Azijos polinių slinkčių žemėlapį ir visumoje pasaulietiškai praturtina pasakojimą, neleisdama lokalizuotis vien tik filosofiniame pasikalbėjime.

Rašytojas Tan Twan Eng

Neįmanoma neatkreipti dėmesio į poetišką autoriaus laikyseną, kuri asocijuojasi su gamtiška azijietiška poetika, tiksliau – su išgrynintais lakoniškais poezijos žanrais kaip haiku ir tanka. Pasakojimo stilius puošnus, bet nėra erzinančiai manieringas, kiekviename sakinyje neprimenantis precizišką barokišką estetiką. Priešingai – ši rytietiška žodžių estetika tinka pasakojamos istorijos audiniui, nes žodžiai iš esmės dengia karo patirtus baisumus, tyla nutiesia kelią į tiesą, todėl knygoje gausu dialogų, greitai nutrūkstančių, pasakotojo dėka žvilgsniu nukreipiančių į gamtos peizažą, tokiu būdu užpildant dialogą naujomis poetinėmis prasmėmis: „Tarp akmenų it dramblio ausys švelniai sulinguoja didžiuliai paparčių lapai, ir man dingteli, kad jie įsitempę slapčia klausosi mūsų pokalbio (p. 234)“.

Atmetus istorinį kontekstą, karo žiaurumus, prieštaringus veikėjų santykius, romano stiprioji visuminė šerdis glūdi pasakojimo filosofijos plotmėje. Daugelis pasaulio tautų turi savitą istoriją ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, lietuviai tremties laikotarpį, Amerika – indėnų persekiojimą, armėnai – turkų vykdytą genocidą ir t. t., todėl toji skausmo, negalėjimo susitaikyti ir galiausiai paradoksas – susitaikymo su nesusitaikymo būsena Teo, pagrindinės veikėjos, istorija tampa globalia, visų tautų ir žmonių veidrodine istorija, kurioje glūdi kiekvienos tautos ir jo atskiro žmogaus netekties, pykčio ir skausmo istorija. „Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities (p. 41).“

Ramios tėkmės tekste, rytietiškų peizažų, kvapų ir miglų istorijoje, švelniais potėpiais pasakojama kiekvieno iš mūsų istorija. Istorija apie sudėtingą žmogaus asmenybės struktūrą, veikiamą ir formuojamą meilės, praradimų, pykčio, nuolankumo, nuostabos ir nuoskaudos, grožio ir karo baisumų. Knyga apie žmogaus atminties prakeiksmą ir galios šaltinį gyventi.

Jūsų Maištinga Siela