Haruki Murakami išleido angliškai naują romaną „Killing Commendatore“

Haruki Murakami knygos iš mano bibliotekos lentynos

Sveiki,

Tiesą sakant, nesu apsisprendęs iki galo, ar Haruki Murakami yra tas „mano rašytojas“, kurį imčiau ir skaityčiau viską aklai, tačiau kad tai fenomenalus rašytojas – tuo net neabejoju. Kaip ir jo kuriamu unikaliu magišku pasauliu.

Visai neseniai pasklido žinia, apie ją mini šiandien ir 15min.lt, kad anglų kalba pasirodė Haruki Murakami kiek daugiau nei 700 puslapių naujas romanas „Kulling Commendatore“, kurį ateityje ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“, kuri ir šiaip reguliariai leidžia naujus ir perleidžia seniai išverstus šio rašytojo romanus.

Jūsų Maištinga Siela

7 priežastis, dėl ko verta gyventi: veidrodinis gausos ir meilės efektas

Sveiki,

Dėl ko verta gyventi? Dėl veidrodinio efekto, kurį kiekvienas iš mūsų patiriame čia ir dabar. Kiek tu energijos atiduoti, tiek ir gauni. Kai stovi prieš veidrodį ir jeigu tu tik imi sau, tai realiai tiek iš tavęs ir atimama – blogos mintys, geidulys materialiųjų daiktų, sėkmės, pripažinimo. Kiek tu pripažįsti ir myli kitus, tiek tu sulauki pripažinimo ir meilės iš aplinkos. Jeigu tu veidrodžiui duodi, juk matai atspindį, kad tu realiai gauni, bet jeigu saviniesi ir trauki – iš tavęs atvaizdas irgi pasiima.

Juk taip dažnai būna, kada jaučiamės nelaimingi, nes esame apvilti gyvenimo, tačiau tai tas pats efektas, kai traukiame save dusindami, bet jeigu sąmoningai suvokiame, kad tik duodami viskam, kas supa, mes iš tikrųjų apdovanojame save, tada pasikeičia visas pasaulis ir realiai dėl nieko nereikia jaudintis, nes rytojus tave paruošia vedimui, o tau belieka tik eiti su šypsena.

Žinau, tai dažnai atrodo kaip sausa teorija ir kai kam reikia tiek daug laiko visa tai ne tik suvokti skaitant tekstą, bet ir išgyventi, patiems patirti ir pajusti. Taip jau būna, kad kiekvienam iš mūsų savo laikas tai patirti. Labai linkiu ir siunčiu visiems dabar skaitantiems šias eilutes po spindulį geros energijos, kuri išbudina, apsaugo ir leidžia jaustis puikiai. Prisiminkime veidrodinį efektą ir gausinkime meilė, laimę ir pasitikėjimą savimi bei pasauliu šimteriopai!

Simas Ausiura, dalijosi meditacine muzika "Šviesos piramidė":

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Apkaltintas žmogžudyste" / "Making A Murderer" (1 season / 1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making A Murderer) daugelį žiūrovą šokiravo JAV vietos teisminės sistemos korupcijos mastu. Šiais metais, po beveik 3 metų pertraukos, spalio 19 dieną kompanija Netflix pristatys jau antrąjį šios istorijos sezoną. Čia apžvelgsiu savo patirtus įspūdžius per pirmąjį sezoną, kurį sužiūrėjau per kelias dienas.

Iš tikrųjų sunku komentuoti šią istoriją, nes ji emocionaliai paveiki. Dokumentiniame filme pasakojama apie Steven Avery, kuris po vietos šerifo nemalonės, nes šiam tiesiog nepatiko Steven, įgrūdo jį į kalėjimą net 18 metų. Pirmieji dokumentikos kadrai rodomi iš 2003 metų, kada Steven grįžta namo pas šeimos narius. Jo byla buvo svarstyta iš naujo ir įrodyta, kad jis visus tuos gražiausius savo gyvenimo metus praleido neteisėtai kalėjime. Praėjus dvejiems metams, Steven vėl pakišo tie patys pareigūnai, nužudę vietos merginą ir Steven – neįtikėtina! – dėl pakištų įkalčių vėl nuteisiamas dėl žmogžudystės.

Iš tikrųjų šis vos dešimties serijų serialas neįtikėtinas, nes sunku emociškai jį žiūrėti. Net neabejojama Steven nekaltumu, tačiau advokatai tiesiog bejėgiai įrodinėdami jo nekaltumą. Neatrodo, kad Steven būtų itin protingas, tačiau jo asmenybė žavi savo paprastumu, gaila jo tėvų ir artimųjų, dėl kurių nuteisiami netgi kiti artimieji. Serialas ne vienkryptis, nes parodo ir kitas pozicijas, pavyzdžiui, nužudytos merginos tėvus ir brolį, kurie sistemingai dalyvauja Steven teismo procese ir trokšta keršto, aprėpiama vis giminės istorija, miestelio žmonių požiūris į Steven šeimą ir kt. Kitą vertus, kruopščiai nagrinėjama byla atrodo, nuolat „pataisoma“ su naujais įkalčiais prieš Steveną, kad nebelieka jokių abejonių, kad Stevenas yra auka vardan sistemos.

Vietos šerifai pakišę Steveną leido sau išsisukti ir netgi „pridaryti“ naujų mirčių, o aukštesnioji teismo instancija juos gindama dėl to, kad nuslopintų šį skandalą, ėmė palaikyti korupciją, todėl net teisėjas nebuvo malonus Stevenui. Nors tai tik vienas iš pavyzdžių, pasiekusių plačiąją visuomenę, tačiau vienas ryškus pavyzdys keičia nuostatas. Asmeniškai man šis serialas parodė skylėtą ir juodą JAV teisminę sistemą, kurioje žmonės tėra tik vergai ir tik laimingo atsitiktinumo dėka galime džiaugtis, kad nesame Steveno vietoje, kurį į kalėjimą įgrūdo tie patys valdžios organai, kurie prieš 20 metų nuteisė pirmąkart.

Siaubingas neteisingumas ir korupcija, papirkinėjimai seriale atrodo tokie savaime suprantami, bet iš esmės niekas nieko negali padaryti, kadangi trūksta įrodymų. Sistema suryja nekaltą žmogų vardan tos sistemos, o prasčiausia tai, kad ši sistema gyvuoja vien mūsų visų „laisvųjų“ žmonių pritarimu ir vardan šios sistemos aukojimas nekaltas žmogus. Iš esmės serialas pasakoja vieno žmogaus biografiją, bet realiai atspindi visos teisminės sistemos bedugnę. Jeigu tokia bedugnė egzistuoja viename labiausiai žmonių palaikančių sistemų, vadinasi, ji realiai egzistuoja ir bankininkystėje, pramonės rinkoje ir t. t. Tai vienas iš šviesių pavyzdžių, kaip veikia viešumas, nes tik kalbėjimas apie tiesą realiai keičia padėtį.

Po šio sukrečiančio sezono Steveno byla vėl buvo „pakelta“ ir iš naujo svarstomi įkalčiai. Tiesą sakant, nelabai domėjausi, kuria linkme pasisuko tyrimas ir ar Stevenas tapo laisvu, tą tikriausiai sužinosiu tik šį spalio mėnesį, kai tikrai žiūrėsiu šį puikiai sukaltą serialą, pilną demaskuojančios informacijos, kaip žmogiškumą nugali teisminė korupcija, o gal... O gal toje istorijoje visgi blykstels viltis ir viskas pasikeis. Neįtikėtina istorija, kuri nepalieka abejingų, rekomenduoju visiems „kietiems“ žiūrovams, kurie mėgsta „kietas“ realias istorijas, keičiančias pasaulį.

Serialo anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vartai į anapus" / "Down A Dark Hall"

Sveiki,

Artėjant Helovino šventei į kino teatrus plūsteli siaubo filmai ir tik nedaugelis iš jų taps tikrais siaubo kino klasikiniais pavyzdžiais. Nemanau, kad taip nutiks ir su vienu naujausiu siaubo filmu „Vartai į Anapus“ (angl. Down A Dark Hall) (2018), kuris, kaip jau įprasta, pasakoja apie nepataisomą blogiukę paauglę, kuri patenka į paslaptingą internatinę mokyklą, kad būtų išmuštruota ir taptų naudinga bei gera visuomenei...

Ir žinoma, tokioje gotiško stiliaus mokykloje atsiranda dar ir įvairių mistinių niuansų – kitos mergaitės, kurios vos pajudindavo rašiklius beregint tampa matematikos, dailės ir muzikos genijais, tad nesunku įsijausti į vaiduoklių prisodrintą aplinką, kur neklaužados tampa marionetėmis. Visgi istorija ganėtinai skurdi, trūksta išplėtoto ir įdomesnio pasakojimo, kadangi scenarijus labai skurdus, vienkryptis, pateikiantis tik vieną trileriui būdingą planą, nepaliekantis nei iliuzijų, nei provokacijos, vien paprasta ir gan nyki vaiduokliška istorija. Galėtume lyg ir gerėtis aktorių meistriškumu, ypač senokai bematyta ir tikrai potencialiai neišnaudota aktorė Uma Thurman, tačiau netgi ir ji atrodo čia beviltiškai įkritusi į stereotipais grįstą režisūrą, o jos personažas veikiau primena vienplanį pasakos blogąją burtininkę, nei iš tikrųjų blogą moterį, trokštančią, kad pasaulis prikeltų genijus – jos asmenybei ir biografijai tiesiog šiame filme nerasta vietos. Pagrindinė veikėja neatrodo irgi kažin kuo įdomi – sugedusi blogiukė mergaitė, kuri iš esmės nėra tokia bloga ir visi šie mistiniai dalykai atskleidžia, kad tai tebuvo sunkios paauglystės hormonų audros. Visumoje jos biografija nejaudina, neišplėtoti ir kitų antraeilių veikėjų paveikslai...

Apskritai tariant, filmas gražus vien tik dėl savo vizualinių ir techninių sprendimų, kadangi nesunku pajusti simpatiją senam ir gražiam pastatui, esama ir klasikinių siaubo filmui tinkančių ir veikiančių įvaizdžių, tačiau visumoje filmas negyvas, be kibirkšties, nesinori jo žiūrėti dar ir dar, ir net šiek tiek apsidžiaugiau, kad filmas neužtęstas, o tai, kai nėra stiprios režisūros, tokiam filmui tik dar vienas pliusas iš nedaugelių gerų dalykų. Visgi filmas labai vidutiniškas ir tinka nebent lengvam fonui per Heloviną.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veneros" grožio salonas" / "Vénus beauté (institut)"

Sveiki,

Tik žiūrėdamas prancūzišką kiną suprantu, kaip iš tikrųjų jį mėgstu ir kaip jis man patinka. Panašiai pasijutau žiūrėdamas filmą „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. Venus Beaute (institut) (1999). Apie moteriškus filmus ir jų problemas galima priskaldyti tiek malkų, o kai kalba pasisuka apie moteris, kurios bet kokia kaina trokšta meilės, bet nuolat pasirenka ne tuos vyrus ir netgi instinktyviai ginasi nuo įsipareigojimų, galima sakyti, kad „užšokote“ į tą itin tragikomišką moters pasaulį, kai moteris nori, bet negali, kai gali, bet nenori...

Panašiai ir šioje istorijoje apie Andželę, kuri dirba grožio salone „Venera“ ir trokšta ilgalaikių santykių, tačiau jau tiek „perėjusi“ vyrų, kad sunku realizuoti ilgalaikius santykius. Iš esmės filmas truputį barbiškas, dvelkiantis netikromis iliuzijomis ir tuo pačiu turintis komiškų niuansų. Savitai prancūziško stiliaus filmas lengvai panardina į moterų vargus. Vienu metu patikime viskuo, kas vyksta tame filme – dialogai, pasakojimo struktūra ir elegantišku kone „poniška“ bendravimo maniera, tačiau tuo pačiu suvokiame, kad viską, ką regime šiame filme, yra absoliuti melodrama, muilo opera, tik viskas nutvieksta prancūziškai, todėl atrodo skanu kaip triufeliai. Netgi tos „myli-nemyli“ scenos, kai įtūžio pagauta mylimoji nori nušauti savo mylimąjį atrodo kaip iš „Romeo ir Džiuljetos“ scenos, viskas kiek hiperbolizuota, kiek netikra ir teatralizuota, bet nuo to kažkodėl filmas nepasidaro nuobodus. Tai vienas pirmųjų ryškiausių Audrey Tautou kino pasirodymų, tačiau ji atrodo labai pilka, palyginus su tuo, kokia gyva ir įdomi atrodo aktorė Nathalie Baye.

Manau, suveikia prancūziško kino faktorius – kad ir kokia banali melodrama vyktų, prancūziškoje formoje ji įgauna kažin kokios magijos. Aišku, melancholiškoje rožinėje „Veneros“ vitrinos šviesoje išryškėja nusivylimo degėsio kvapas, o nepasiekiama meilė atrodo kur kas saldesnė už bučinį po Efelio bokštu. Gal dėl to ši tobula nepasiekiamybė ir atrodo gražesnė už tobulos meilės peizažą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 3: atostogos" / "Hotel Transylvania 3: Summer Vacation"

Sveiki,

Esu didžiosios animacijos gerbėjas, tad iškart, kai tik pasitaikė proga, pažiūrėjau „Monstrų viešbučio“ trečiąją dalį, kuri vadinasi „Monstrų viešbutis 3: atostogos“ (angl. Hotel Transylvania 3: Summer Vacation) (2018). Prisimenant smagius ankstesniųjų dalių nuotykius su jau pamėgtais personažais, žiūrovas tikrai, manau, trauks pasižiūrėti ir šios monstriškosios dalies. Nors kino kritikai šią dalį pasitiko ganėtinai vidutiniškai, man ji mažai kuo savo kokybe skiriasi nuo ankstesniųjų dalių.

Šįkart monstrų šeimynėlė keliauja kruizu, o didysis Drakula susiduria su meilės trūkumu ir įsimyli, o siaube – siaubūnų medžiotojo Van Helsingo anūkę, kuri taip pat karštai nekenčia visų monstrų. Visas veiksmas vyksta vien tik monstrams skirtame kruize, tad aplinka ir atmosfera kaip vaikiškame juokingame „Titanike“ su klaidžiomis pinklėmis. Iš esmės nestinga juokingų nuotykių ir epizodų, jau atpažįstamų įvaizdžių ir simbolikos, kaip antai „receptas“ kaip sunaikinti visus pasaulio monstrus – užtenka pagroti didžiausią pasaulyje siaubūną hipnotizuojančią muziką, tačiau viską gi išgelbėja „Makarena“...

Kažkaip žiūrint šią dalį nesinori ieškoti joje kažin kokių spragų ar trūkumų, tačiau vieną didžiausių visgi galima įvardyti kaip pernelyg standartinę formą išlaikantis pasakojimas su visiems atsibodusia Happy And formule – blogiukai staiga susivokia, jog klydo ir įvyksta stebuklingas atsivertimas, po kurio visi šoka ir „tūsinasi“ – o kaipgi kitaip filme, kuris skirtas visai šeimai? Dėl holivudinio patoso filmas kažin ar dėl to prastesnis, vis tiek jį žiūrėti, ištiesus kojas prieš miegą smagu ir nuotaikinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Haruki Murakami. „Kafka pakrantėje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016 – 480 p.

Sveiki, knygų ir Murakamio gerbėjai,

Nesunku tiek Lietuvoje, tiek vakariečiams įvardyti bent vieną japonų rašytoją. Tai tikriausiai būtų prieš kelerius metus Nobelį atsiėmęs K. Ishiguro ir labai didelė tikimybė, kad bus įvardytas Haruki Murkami, kuris tapo tikru fenomenu lažybų statybose dėl Nobelio literatūrinės premijos. Kai Nobelį teikianti organizacija išėjo dėl skandalų iš rikiuotės ir H. Murakami liko be apdovanojimo, pats autorius švelniai (kaip būdinga jo personažams) prasitarė, kad nenorintis jokių alternatyvių premijų ir būtų geriausia jį palikti ramybėje.

Mano paties santykis su H. Murakamio kūryba nevienodas. Prieš dešimtį metų perskaičiau pirmą jo knygą Norvegų giria ir taip man patiko tas lėtas pasakojimas, veikėjai, balansuojantys atpažįstamoje ir prieštaringoje muilo operos žanro „sriuboje“, kad griebiau tuokart visų aptarinėjamą ir „iš mados neišėjusią“ Avies medžioklę, kurios, – Dievas mato, esu sąžiningas, – niekaip negalėjau įveikti. Ir tada mano skepticizmas pasiekė lubas ir dešimtmečiui nusigręžiau nuo H. Murakamio kūrybos.

Neseniai skaitydamas Giedros Radvilavičiūtės Tekstų persekiojimą, kurioje ji ne kartą mini H. Murakamio literatūrą, ėmiau ir iš lentynos išsitraukiau Kafka pakrantėje (angl. Kafka on the Shore) – sakau, duosiu dar vieną šansą. Gal per dešimtmetį mano literatūrinis matymas bus kiek pasikeitęs ir tas svaiginančiai keistas H. Murakamio literatūrinis pasaulis nušvis naujomis spalvomis.

Kafka pakrantėje – vienas garsiausių ir labiausiai vertinamu H. Murakamio romanų, įtrauktas net į 1001 knygą, kurią reikia perskaityti per savo gyvenimą sąrašą, o tai daug ką pasako apie kūrinio prabą. Nors vėlgi, nesupaisysi visų prieštaravimų, kadangi lietuviški komentarai teigia, kad Kafka pakrantėje nėra pati geriausia autoriaus knyga, nors atsiranda ir ginančių šią knygą. Tad pasitvirtina viena auksinė taisyklė: geriau vieną kartą pačiam perskaityti nei tūkstantį kartų išgirsti.

Šis fenomenalusis romanas absoliučiai atitiktų vadinamąjį fantastinio romano apibrėžimą. Kažin, ar tai vien tik magiškasis realizmas ir kažin, ar tai vien fantastinis kūrinys. Įvairių literatūrinių srovių mišiniui unikalumą suteikia egzotiška Japonijos kultūra. Istorijos centre – iš namų pabėgęs penkiolikmetis, save vadinantis Kafka, kuris mintimis kalbasi su savo dvasiniu antrininku vardu Varna (vėliau jis iš tikrųjų pavirsta į varną). Keliaujantis penkiolikmetis save įtikinėja esant patį ištvermingiausią paauglį pasaulyje. Jis atsiduria miestelyje, kur jį priglaudžia dar keistesni veikėjai – transeksualas Ošima ir pagyvenusi panelė Saeki, kurią paauglys įsivaizduoja esant jo motiną...

Iš esmės netrumpame romane vystomos net kelios atskiros viena kitą papildančios ir simboliais išplėtojamos istorijos. Pabėgėlio paauglio, kuris ilgėsi jį palikusios mamos istorija; apie keistą ufonautų istoriją, nutikusią per Antrąjį pasaulinį karą (raporto ir interviu žanru); ir kvailelio senuko, kalbančio su katėmis ir keliaujančiu su netikėtai gyvenimo pokyčiams pasiruošusiu sunkvežimio vairuotoju. Išskaidytas skyriais ir sudėliotas koliažiniu principu, romanas netikėtai įgauna asociatyvių konjunktūrų, prisodrintų jau atpažįstama, daugelyje kultūroje prigijusia simbolika ir čia pat, paties Harukio Murakamio kuriama nauja simbolikos dermė. Pavyzdžiui, katės simbolis – išminties ir vikrumo, smalsumo ir švelnumo, atpažįstame ir kaip velnio pasiuntinį iš V. Bulgakovo Meistras ir Margarita, tačiau H. Murakami literatūroje jos iš esmės atlieka nuovokių pranašų funkciją.

Kitą vertus, romane atpažįstami ir S. Kingo siaubo romano elementai, kaip antai lėtame mistiniame pasakojime išryškėja antgamtinė neįvardyta substancija, kaip iš žmogaus gerklės besiveržianti būtybė. Tačiau visumoje kūrinys neatrodo, kad būtų kuriamas vien tam, kad būtų suplaktas mistikos koktelis, visa tai veikia tik kaip atmosferos kontekstinis peizažas, kuris leidžia pasijusti atskirame ir unikaliame H. Murakami pasaulyje.

Visgi romano šerdis susitelkusi į antikinę karaliaus Edipo tragedijos japonišką šiuolaikišką perdirbimo variantą. Penkiolikmetis miega su penkiasdešimtmete moterimi, patiria daugybę seksualinių geidulių, tačiau neatrodo, kad veikėjai vieni kitus smerktų dėl amoralumo, kartais atrodo, kad tas nekaltas, laisvas ir savaime mistifikuotas (a)moralumas yra kur kas paveikesnis lygmuo nei išties antgamtinėmis būtybėmis grįsta mistifikacija. Kadaise pasakytas vaikui tėvo prakeiksmas, kad tu permiegosi su savo motina, iš esmės, bent man, atrodo, absoliučiai neįtikinamas – tai viena silpniausių romano vietų. Vėliau, jeigu praleisime pro akis neadekvačią prakeiksmo programos sukūrimą, veikėjo veiksmus galima paaiškinti kaip pabėgusio paauglio hormonų audrų pasekmėmis.

Haruki Murakami

Visi romano veikėjai, šnekant žargonu, yra „paplaukę“ – jie besąlygiškai priima pasaulio keistenybes, lyg savaime gyventų kaip Hario Poterio burtų ir kerėjimo mokykloje. Regis, negalioja nei lytiškumo, nei amžiaus cenzūra, o veikėjų atlapaširdiškumas stulbinančiai tyras, nors jų veiksmai ir taikosi prie dualistinio pasaulio modelio ir gyvena siteminiame civilizacija grįstame pasaulyje. Pavyzdžiui, iš esmės moterimi gimęs, bet priėmęs vyriškąją tapatybę bibliotekininkas Ošima: „Jaučiu lytinę trauką vyrams. Kitaip tariant, esu moteris, bet homoseksuali. Užsiimu analiniu seksu, bet niekada nesinaudoju vagina. Mano klitorius – jautrus, o krūtys – ne. Nesergu mėnesinėmis. Tad apie kitokią diskriminaciją čia kalbama? (p. 188)“. H. Murakami romane daug dėmesio skiria seksualumo įvairumui kaip vienai iš keistenybių formų, paneigiančiai įprastinio normatyvinio pasaulio dėsnius. Kitą vertus, kartais veikėjų poelgiai, mąstymas ir išgyvenimai atrodo itin naivūs, tinkantys didelėmis ištraukomis nagrinėti paauglių literatūroje, tačiau prasiveržiantis seksualinis pasakojimo lygmuo kartais taip atvirai nusakomas, kad atrodo, jog H. Murakami artėja prie pornagrafinės anatomijos paskaitos apie seksualumo įvairovę.

Dar viena iš H. Murakami kūrybos savybių – dubliavimas kaip sluoksniavimo elementas, kuriant sumišusio ir vaiduokliškai laike persipynusio pasaulio vaizdinį. Kad ir tas išėjimas į mišką kaip į mirusiųjų karalystę, primenantis krikščioniškoj tradicijoj skaistyklos epizodą – transcendentinė konjunktūra tarp dviejų pasaulių. Arba netgi tų pačių veikėjų persipynimas laike: „Ar aš myliu penkiolikmetę panelę Saeki? Ar tikrąją, maždaug penkiasdešimtmetę panelę Saeki? Nieko nebežinau. Riba tarp jų ima nykti, ir aš negaliu susikaupti. Sutrinku. Užsimerkiu ir mėginu rasti viduje centrą, už kurio galėčiau laikytis (p. 282)“.

Antikos tragedija japoniškos kultūros terpėje tampa tarsi liūdna daina. Beje, muzikos – tai viena iš autoriaus kūrybos bruožų – yra ir knygos kūrinio pavadinimas. Kafka, žinoma, siejasi su rašytoju F. Kafka metamorfozėmis, tačiau turi atskirą marukamišką sukurtą reikšmę – ilgesio dainą, peržengiančią natūralius ir riboto proto žmogui suprantamus dėsnius. Muzikalumu pats tekstas nepasižymi, o pasakotojas ganėtinai detalus, kartais netgi įkyriai angažuoja realybės detales, smulkiai nupasakoja reklaminius užrašus, vinilines plokšteles, kurios orientuotos labiau į vakarietišką kultūrą nei į japonišką. Vargina kai kurie pasiplepėjimai vardan pasiplepėjimo, vardan tos gausos, plečiant mistifikuoto pasaulio realybę, tačiau tai galima daryti ir tausojant žodį bei scenas. Viską, ką kuria H. Murakami yra ne visai japoniška, tai dviejų kultūrų mišrumas, kaip ne visai šioje Kafkoje perteiktas Antikos tragedijos perkūrimas, bet tai tik vienas iš motyvų, veikiančių kaip daugiasluoksnis pasakojimo komponentas.

Man asmeniškai smagiausia romano dalis buvo visiškas, besąlygiškas veikėjų  atsidavimas likimui, jie negalvoja logiškai, nesivadovauja sistemos apibrėžtais terminais, nesivargina galvoti apie rytojų, jie tiesiog leidžiasi pučiami likimo vėjo – tiek beprotis Nakata, tiek penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena čia ir dabar vien intuicijos ir laimingo atsitiktinumo dėka. Atviros širdys pasauliui. Neatrodo, kad H. Murakami kuriamam pasauliui galiotų žmogiškasis įtampos, streso ir depresijos faktorius – jis tarsi stebuklingai eliminuotas, suteikiant netikrumo ir kartu tyrumo, laisvo žmogaus nuo dalinės kančios įspūdį. Tekstas transcendentinis, išplėtotas keliais rakursais, prisodrintas simboliais, todėl suteikia turtingos literatūros įspūdį, kadangi pateikia savitai unikalią pasaulio logiką, dėl kurios dalis pasaulio skaitytojų ir mėgsta Haruki Murakami: „Aš esu Kafka pakrantėje, sakai, Jūsų mylimasis ir sūnus. Berniukas, vardu Varna. Ir abu negalime būti laisvi. Mus įtraukė sūkurys ir nunešė už laiko tėkmės. Ten, kur į mus trenkė žaibas. Bet ne toks, kurį pamatysi ar išgirsi (p. 333)“.

Jūsų Maištinga Siela