Filmas: "Malonė" / "Mercy"

Sveiki,

Šįkart visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę, kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl dabar atėjo metas sumokėti skolas.

Kai močiutė nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė, kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota, ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau, šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus. Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga, tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą, atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.

Jau nebekalbėsiu apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina, įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius šablonus.

Tai filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo apsakymo „Motušė“ ir beliko.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb:5.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Samanta Schweblin apie normalumą, iracionalumą (kas tai yra?)

Sveiki,

Labai didelis žmonių dalis kenčia dėl to, kad jie jaučia socialinę atskirtį, nes jų nelaiko normaliais. Visi taip trokšta būti normaliais, kad galėtų sulaukti pripažinimo, jog tiesiog neretai (ypač jaunas, nesusitupėjęs žmogus) gali pridaryti iš maišto proveržio itin skaudžių dalykų. Man patiko vokiečių-argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin, kurios netrukus lietuviškai pasirodys trečioji knyga „Kentukis“, mintis, kad būtent normalumas neegzistuoja, nes jis tėra tik atskaitos taškas, kuriame mes visi „susitinkame“ ir jis istorijos eigoje gali kisi bet kaip, kaip tik tą įprasmins įstatymai, ar kokie nors dideli socialiniai reiškiniai. Paprasta mintis, atrodo, kaip du kart du, bet gyvenimo praktika rodo, kad pernelyg dažnai tai pamirštame. Nežinau, kaip Jūs, aš tai pernelyg dažnai.

Visą pokalbį su rašytoja ir Audriu Ožalu galite paskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas Nemunas: elegancija, išskirtinis leidinys, patrauklus dizainas, turtingas turinys

Sveiki,

Paskutiniu metu esu susižavėjęs kultūros žurnalu „Nemunas“. Net nepastebėjau, kada jis pakeitė savo išvaizdą, gal prieš tris metus, gal ir seniau, tačiau koks patrauklus dizainas ir kokybė! Vyriausioji redaktorė Erika Drungytė irgi puiki! Ir viskas šiame leidinyje taip puiku, pradedant nuo vizualaus kas mėnesį pasirodančio vis kito viršelio, ant kurio vaizduojami garsūs menininkai ir viduje esančios atvirutės.

Paskutiniame numeryje tiesiog nebegalėjau atsitraukti nuo straipsnio apie čekų menininką Alfons Mucha ir apie jo meną, apie kurį rašo Eglė Petreikienė, ir tą puikų atviruką. Labai patinka, kad „Nemunas“ negaili per visą puslapį vaizduoti meno kūrinių, tarsi tampa ne tik straipsnių, interviu žurnalu, bet ir skoningu katalogu. Sakyčiau, toks leidinys mirtinai reikalingas Lietuvai, netgi „Kultūros barai“, „Metai“ ar „Literatūra ir menas“ negali sau to leisti, o „Nemunas“ gali. Net nepastebėjau, kaip kaskart vis dairausi prie spaudos lentynos vis naujo numerio.

O Jūs ar skaitote „Nemuną“?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patersonas" / "Paterson"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016), kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.

Filme pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis, monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos, tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.

Norėtųsi sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus, veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė, o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo, kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys abejingi visam pasauliui.

Filmas priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie vaikus kaip Dievo širdis

Neseniai pasirodė interviu su Vanda Juknaite. (Jį galite perskaityti ČIA), kuris buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečiui. Bernardinai.lt kalbina Nacionalinės premijos laureatus ir uždavinėja labai panašius klausimus apie Lietuvą (anuomet ir dabar) bei kūrybą.

Vienas iš klausimų Vandai Juknaitei buvo apie vaikus. Neatsitiktinai, nes būtent Išsiduosi. Balsu ir Tariamas iš tamsos, už kuriuos autorė yra labiausiai vertinama, ji nagrinėja vaikų pasaulį, užrašinėja jų pokalbius. Ir vienas iš klausimų buvo apie vaikus, turint galvoje kontekstą, kad įstatymai leidžia svetimiems draskyti šeimas, juos išsivežti, atimti, importuoti kaip prekę, remiantis rašytais įstatymais.

Nekalbu apie ekstra atvejus, kai vaikai žalojami, niekinami, marinami baldu, kur, regis valstybė turėtų padėti reabilituoti šeimą kaip ląstelę, kur kas lengviau užuot suteikus pagalbą atimti vaiką, o iš to paties vaiko atimti ryšį su biologiniais tėvais, kad ir koks jis bebūtų pražūtingas. Štai kodėl Vanda Juknaitė šioje citatoje mini esminį nesiskaitymą su vaiku, nes vaikai byloją tiesą, labai paprastą, – jeigu skaitėte „Tariamas iš tamsos“, – tokią paprastą, nuo kurios mūsų iškreiptais „gerovės“ įstatymais tikrovė tiesiog niekinančiai pažeidžia prigimtinius vaiko ir jo šeimos santykius.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patrik Svensson "Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija"

Patrik Svensson. „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Su paslaptingu ungurių atsiradimo ir gyvenimo istorija pirmąkart susidūriau skaitydamas Graham Swift romaną Vandenų žemė. Jau tada ungurių klausimas atrodė mažų mažiausiai keistas: kaip šiuolaikiniai žmonės, kurie sutvėrė internetą, milijonines oro skraidymo linijas niekaip negali išsiaiškinti, kaip atsiranda, dauginasi ir kiek gyvena unguriai. G. Swift, tiksliau jo pasakotojas, romane teigia, kad kai žmogus atsakys į visus gyvenime kylančius klausimus „kodėl?“, tada šis pasaulis nustos egzistuoti. Galima tą suprasti pažodžiui, bet tikriausiai tai filosofinė mintis, kada grius ribas turintis žinojimo pasaulis, tačiau švedų rašytojas Patrik Svensson (g. 1972), kuris savo veikale Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija (šved. Ålevangeliet) nagrinėja ungurio klausimą, G. Swift mintį perfrazuoja gana funkcionaliai ir praktiškai: jeigu nesirūpinsime kitų rūšių išlikimu, įskaitant ir paslaptingųjų ungurių, vieną dieną žmonija kaip rūšis pati prieis liepto galą.

Apie ungurius ir žmones knyga pristatoma kaip tarptautinis bestseleris, kaip viena perkamiausių negrožinės literatūros knygų Švedijoje, tačiau visą tekstą skaičiau absoliučiai kaip grožinį literatūros kūrinį. Autorius šiuo veikalu pasiekia absoliutų žanrų sulydimą į tai, kas emocionaliai paveiku, teikia ir žinių, ir filosofinio džiaugsmo. Struktūriškai knyga nėra sudėtinga, ji primena biskvito pyragą su uogienės pertepimais: kas antras skyrius skirtas autoriaus autobiografinei fikcijai, jo praeities apmąstymais, ypač apie vaikystėje patirtus nuotykiais su tėvu, kada jie Švedijoje atokiai žvejodavo ungurius, o kiti skyriai skirti iš mokslinės perspektyvos, nagrinėjant ungurių klausimą kaskart vis kitokiu nors požiūriu.

Autoriui pavyko stilistiškai suderinti mokslinį stilių su grožinės literatūros skyriais. Tikriausiai to stiliaus lengvumo perteikimui didelį indelį įdėjo vertėja Alma Braškytė. Paskutiniu metu mokslinės knygos dvelkia beletristika, Apie ungurius ir žmones nėra išimtis. Iš vienos pusės taip jaučiamas asmeninis autoriaus santykis su ungurių tema, o iš kitos – tai universalus būdas kalbėti paskutiniu metu apie itin skvarbiai besismelkiančią klimato kaitos ir nykstančių rūšių problemą literatūroje. Moksliniai faktai žinių visuomenėje nebėra pajėgūs sukrėsti, todėl natūralu, kad daugelis mokslininkų ir tiriamosios žurnalistikos rašytojų stengiasi savo istorijas papasakoti asmeniškai, neprarandant individualaus santykio, tačiau teksto neapsunkinant perdėtais mokslinių straipsnių, citatų gausa. Būtent literatūrinė gelmė šios knygos pusė būtų, sakyčiau, stipresnė pusė.

Nepaisant literatūriškumo, autorius leidžia sau daug ką perfrazuoti, neretai šios pažintinės su ungurio klausimu teksto dalys primena esė žanrą, kur iškeliama aktualizacija, dabarties santykis su praeitimi. Autorius laikosi sinchroninio laiko, nuo Aristotelio laikų žmoniją kamuojantis klausimas, tampa ir nemirtingumo simboliu, mat ungurys, kuris esti beveik visuose Europos gėlavandenių telkiniuose, atsiranda Sargasų jūroje, kuri yra kiek žemiau už Floridą ir neturi savo krantų. Maži stiklinukai, pirmosios stadijos unguriai, keliauja į Europą ir čia per upes patenka į ežerus, tvenkinius, netgi šulinius. Neįtikėtina ungurių kelionė, kurios paslaptys pranoksta daugelį detektyvų, šioje knygoje tampa išties jaudinančia mįsle.

Kol unguriai šį kelią įveikinėja, (nes ir tekstas primena tam tikrą kelionę, ungurio augimo, brendimo ir mirimo stadijas), supažindinama su ungurių paslaptimi. Didelę nuostabą kelia, pavyzdžiui, Zigmundo Froido sąsajos su unguriu prieš tampant žymiu psichoanalitiku. Jis iš tikrųjų nagrinėjo ungurius ir negalėjo įminti mįslės apie ungurių lytį, galimas daiktas, kad toji aistra išsiaiškinti realius faktus, mokslininką pakreipė tyrinėti pasąmonę ir žmogaus seksualumą. Galimas daiktas, jeigu ne unguriai, mes net neturėtume Froido. P. Svensson ir kitus žymius mokslininkus pristato knygoje, brėžia ungurių žymes žmonijos pasaulėžiūros žemėlapyje, kurios tokios nematomos, kad unguriai iš tikrųjų atrodo nereikšmingi, tačiau jie pakeitė žmonių istoriją.

Būtent tų sąsajų tarp ungurių ir žymių mokslininkų gyvenimo išryškinimas pateikia naują pasekmių ir priežasties istorinį vaizdinį, kuris ir stebina, ir jaudina skaitytojus. Stebina ir tai, kad didelė dalis unguriais susidomėjusių mokslininkų ir tyrėjų irgi turi panašių dėsnių. Vienas iš jų – jų pačių pažeistas santykis su gimdytojais, pradedant Aristoteliu ir baigiant pasakotojo tėvo atsiradimo kilme. Tarsi tyrinėti pasaulio istoriją, ungurių klausimą ir kitus dalykus, yra viena sąlygiškai būtinoji priežastis, (tikriausiai įrašyta mūsų pasąmonėje), suprasti ir suvokti savo pačių kilmės istoriją ir priežastį. Knyga siūlo du kelionės maršrutus per pažinimą: savo dvasinį, individualų ir ungurių nuo Sargasų jūros iki mūsų vandens telkinių.

Patrik Svensson

Paskutiniu metu Lietuvoje regime, kaip gamtininkai ir žalieji stengiasi protestais atkreipti dėmesį, kad mūsų medžiotojai linksminasi žudydami gyvūnus, kad medžiotojų požiūris į sezoninį „malonumą“ yra grindžiamas kaip žmogaus būtinoji sanitarinė veikla. Esu absoliučiai žaliasis, tačiau regėjau ir tikrai neblogų medžiotojų, kurie tikrai nėra jokie alkoholikai sadistai, tačiau jų argumentuose kažko trūko, negalėjau niekaip suprasti, kodėl jiems taip svarbu ritualinė gyvulių medžioklė (daugelis iš jų turi tiesioginį priėjimą prie įstatymų kūrimo, todėl žalieji mažai turi šansų ką pakeisti). Ir štai P. Svensson knygoje randu aiškų atsakymą: „Ne jie mano, jog tiesa jų pusėje. Nes jie tiksliai žino, kad kaip tik taip iki jų elgėsi jų protėviai ir kad būtent toks ungurių gaudymo būdas tinkamas, be to, tas užsiėmimas duoda pajamų, daro juos tuo, kas jie yra. Tai formuoja jų tapatybę (p. 90).“ Būtent medžiotojo tapatybė, sąjunga su panašiais į save, kurie anksti ryte keliasi ir važiuoja į mišus, yra bendrystės išraiška ir jie bijo, kad neteks šios medžiotojo tapatybės, kurią bando išsaugoti įstatymiškai. Manau, gyvūnų gyvybės kaina yra per didelė tokiai tapatybei palaikyti.

Galiausiai autorius svarsto ir pačiais abstrakčiausiais, bet esmingiausiais filosofiniais klausimais, kaip antai gyvenimas ir mirtis. Žmogaus gyvenimas akivaizdžiai gretinamas su ungurio, jie turi gyvenimo tarpsnio panašumų ir autorius juos randa, išryškina, tačiau visada tekste tvyro neatsakytas klausimas, jog ne viską žinome apie ungurius (kaip ir apie save pačius). Galiausiai pasakotojo tėvas miršta, o vaikystėje sužvejotas ungurys, (kuris vienu šaltiniu, pasirodo, gali išgyventi ir 150 metų), įmestas į kibirą po kelių akimirkų prisikelia. Čia autoriaus aliuzija į Jėzų Kristų, ungurį kaip nemirtingumo, gyvenimo paslapties neįminimo raktą, simbolį, kuris kartu brėžia žmogaus žinojimo ir tikėjimo ribas. Tikėti stebuklo tikėjimo galia ir pačiu stebuklu yra du skirtingi dalykai; galiausiai autorius priveda šiuos stebėjimus prie savo netekties patirčių apmąstymo, tai tampa skaudžia gyvenimiška pamoka, susitaikant su tėvų, savo ir savo vaikų trumpalaikiškumu. „Tai nebūtinai susiję su Dievu. Metafizika – greičiau mėginimas aprašyti tikrąją būties prigimtį, visą tikrovę. Sakoma, kad esama skirtumo tarp būties ir būties savybių. Taip pat teigiama, jog šiuodu klausimai yra atskiri. Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau kas jis yra – visiškai kitas dalykas (p. 31).“ Kaip ir žmogus.

Antrojoje knygos dalyje jaučiama, kad autorius stipriai tekstą aktualizuoja ir pradeda ryškinti socialinę žinią pasauliui: unguriai nyksta. „Remiantis patikimais duomenimis, atplaukiančių stiklinių ungurėlių Europoje šiandien siekia vos penkis procentus kiekio, buvusio praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Iš šimto mažyčių perregimų stiklo lazdelių, kasmet atplaukiančių į upę, kai buvau vaikas, šiandien tokį kelią teįveikia daugių daugiausia saujelę (p. 198)“. Tekste minima ir amerikiečių mokslininkė Elizabeth Kolbert ir jos Pulitzerio premija įvertintas veikalas Šeštasis išnykimas (Baltos lankos, 2018), kuris iš esmės paantrina ungurių nykimą kaip nematomą (ar nenorimą matyti) rūšių išmirimo grėsmės pranašą. Visa toji paslaptinga ungurių istorija iš esmės yra ir apie mus pačius kaip civilizaciją, kuri toli gražu, kad ir kaip gintume savo įstatymus, šeimas, sakytume, kad mylime vienas kitą, klijuotume Valentino dienos proga širdeles ir kitaip vaizduotume taikius gyventojus, mes iš tikrųjų žudome ungurius, žudome medžius, kasdien, kas sekundę smaugiame, skrodžiame, valgome vieni kitus ir tai... Tai yra baisu, taip baisu, kad apsimetame, jog tai priklauso ne nuo mūsų, kad tokia ekonomika, tokia santvarka, taip darė mūsų protėviai ir visaip kitai gename tą žudymo vaizdinį iš savo galvos.

Apie ungurius ir žmones – tai išminties knyga, kurioje lengvu stiliumi perteikiama žmogaus ir ungurių gyvenimo istorija, o jos yra veikiamos panašių dėsnių. Autorius turtingais istorinius, filosofiniais, moksliniais, metafiziniais, biblijiniais ir individualiosios patirties pjūviais perteikia trapų Žemės planetos kaip vieno organizmo pasaulį, kuriame esame vieni nuo kitų priklausomi. Gal ir kiek liūdna, kad pasakotojo tėvas knygos pabaigoje miršta nuo vėžio, gal kiek ir simboliška, nes būtent žmonija atrodo kaip šios planetos auglys, pasaulio bamba, kuri naikina viską savo kelyje. Jautriai, asmeniškai ir kiekvienam iš mūsų P. Svensson nori pasakyti kasdien vis dažniau girdimas frazes, kad ne apie ekonomikos atsinaujinimą reiktų galvoti, ne apie koronoviroso grėsmės atmetimą ir grįžimą prie tų pačių kenksmingų, toksiškų gyvenimo modelių, bet keisti save kaip protaujančią rūšį, visų pirma dvasiškai, keisti galų galiausiai požiūrį į save, kitus ir išteklių panaudojimą, jų atsinaujinimą. Tai labai sunku, nes žmonės nelinkę keistis, bet gyvenimo patirties ir istorinė atmintis sako, kad labiausiai padeda keisti, kad ir kaip bebūtų skaudu, būtent nelaimės ir tragedijos. Labai gera knyga, sakyčiau, net ne apie ungurius ir žmones, o apie viską.

Jūsų Maištinga Siela