Filmas: "Kleo nuo 5 iki 7" / "Cléo de 5 à 7"

 Sveiki,

 

Apie belgų kilmės prancūzų kino legendą Agnes Varda girdėjau ne taip ir mažai, tačiau iki šios dienos nebuvau matęs nė vieno jos filmo. LRT televizija savo žiūrovams pristatė šios režisierės filmų retrospektyvą, kurioje bus galima pamatyti pačius garsiausius kino meno kūrėjos darbus. Nusprendžiau pirmiausia dirstelėti į tikriausiai vieną garsiausių režisierės darbų, antrąjį jos ilgametražį filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. Cléo de 5 à 7) (1962), kuriame pasakojama istorija apie garsią dainininkę Kleo, kuri apsilanko pas Taro kortų būrėją, kad sužinotų, koks likimas jos laukia, ar ji iš tikrųjų serganti vėžiu...

 

Iš esmės visas filmas apima Kleo gyvenimą nuo penktos valandos iki septynių, kol ji nekantriai laukia medicininių tyrimų rezultatų. Naiviai ji bando pasislėpti čia pirkdama dailias kepuraites, čia atstumdama savo meilužius, čia bendraudama su savo pagalbininke, čia repetuodama, čia susitikdama su drauge... Sustyguota dienotvarkė tėra Kleo būdas kaip nors suvaldyti viduje kirbantį nerimą: o jeigu aš sergu, o jeigu aš iš tikrųjų greitai mirsiu? Po naiviais ir madingais septinto dešimtmečio pradžios Paryžiaus atributais pasakojama žmogaus gyvenimo prasmės istorija.

 

Agnes Varda šią istoriją perteikia tuo, ką galima laikyti Paryžiaus klasika – gatvės ir skersgatviai, puošni miesto architektūra, muzika. Didžioji filmo dalis yra filmuota tiesiog gatvėse, vaikštant ir važiuojant pačiai Kleo. Dinamiškas filmas skleidžia meilę Paryžiui, tačiau tuo pačiu metu žiūrovas yra priverstas galvoti apie Kleo nerimą ir jos bauginančias būsenas, o dar labiau: ar toji gražuolė blondinė iš tikrųjų gyveno padorų ir teisingą gyvenimą, o gal tebuvo kaprizinga užsispyrusi ožka, kuri pati lengvabūdiškai „flirtavo su laime“ ir tuo pačiu nuo jos bėgo, todėl likimas jai atseikėjo ligą, kad ji pagaliau atsipeikėtų? Daug įvairiausių dalykų galima galvoti, žiūrint šią kino klasiką ir dėl to filmas tik dar įdomesnis. Režisierei pavyko per lengvą klasikinio paryžietiško stiliaus eleganciją papasakoti dramą, kuri kiekvienam iš mūsų veriasi kaip galutinis gyvenimo nuosprendis.

 

Žiūrėdamas šį filmą buvau apsvaigintas ne tik Paryžiaus bangavimo, energetikos, bet ir retro (juoda-balta) spalvų, kameros žaismo, susitelkimo į veikėją ir iš tos veikėjos srūvančias emocijas, kurios paveikia pasaulio vaizdinį, todėl filme iš esmės viskas veikia ir estetiškai, ir dvasiškai. „Kleo nuo 5 iki 7“ žymi naująjį prancūzų kiną, vadinamą „naujoji banga“, kuriam svarbus dabarties momentas ir Agnes Varda yra šitos bangos šauklė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Interviu su Tony Rodriguez, kuris buvo pagrobtas ateivių ir laikomas Mėnulyje

 

Sveiki,

 

Noriu šįkart su Jumis pasidalyti dviejų dalių vaizdo įrašais, kuriuose vyrukas vardu Tony Rodriguez pasakoja neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją. Galima netikėti, galima diskutuoti, ar tai nėra šlovės vaikymasis su pramanytomis istorijomis. Bet galiausiai galima žiūrėti ir kaip į mokslinės fantastikos istoriją (niekas nė nedraudžia plėsti vaizduotę). Tony Rodriguez istorija unikali, jis tvirtina, jog vieną dieną buvo pagrobtas pilkųjų ateivių, kurie „išsiurbė“ jo sąmonę iš kūno, jis gyveno praeityje apie 20 metų, buvo siuntinėjamas į Mėnulį, į Peru, buvo netgi panašioje alternatyvioje istorijoje, kai jam teko kovoti gladiatorių kovose su kitų rasių ateiviais.

 

Nesidalyčiau šiuo vaizdo įrašu, jeigu jis nerezonuotų su kitomis istorijomis ir matytomis nekomercinio pobūdžio dokumentinėmis juostomis apie laiku siuntinėjamus žmones, kuriems ištrinama atmintis. Patikėkite, tai neįtikėtina netgi pabandant visa tai įsivaizduoti. Veiksmas sukasi apie Arizoną, tai seniai žinomos slaptos bazės, kur vyksta intensyvus bendradarbiavimas su kitomis būtybėmis. Nieko nesakykite, tai labai įdomu, juolab kad vyras patvirtina, kad egzistuoja ne tik pilkieji, įvairios hibridinės rasės, bet ir reptiloidai.

 

Pirmoji dalis:

Antroji dalis:

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela: lapkričio būsenos ir noras ištrūkti iš Muncho paveikslo "Klyksmas"

 

Sveiki,

Kada geriausia užkariauti pasaulį ir jį pakeisti? Žinoma, kad dabar. Kito laiko tinkamesnio nebūna, nes visas kitas laikas ateityje nė neegzistuoja, jis paskendęs mūsų neryžtingume, atidėliojime.

Geriausias laikas užkariauti pasaulį yra lapkričio 1 dieną t. y. dabar. Neatidėliojant nė sekundės skruzdėlės į šoną, nes reikia pulti pilį, skruzdėlyną, Takešio pilį ir laimėti, žinoma, kad laimėti.

Ar kas nors bent kartą laimėjo Takešio pilį? Nepamenu. Buvau dar mažas.

Kaip laimėti pasaulį? Kokie ginklai šiandien tinka? Manau, tinka tik vienas amžinas ginklas – pasidavimas. Ne, ne tas, kuris kyla iš apatijos ir nuobodulio, bet tas iš gerosios senosios širdies, kada imi ir žiūrėdamas pro langą, į nuplikusius medžius, išretėjusį orą, atsidengusį pasaulį, kuriame paslapties vis mąžta ir mąžta, galiausiai priimi save ir tą metą vien tam, kad įvyktų pokytis.

Koks pokytis? Nežinau. Tiksliai nežinau, nes negaliu užbėgti ateityje ir pasižiūrėti, bet pokytis, kurio norisi, kurio reikia, nes paskutinieji mėnesiai buvo sunkūs, pilni Nedievo pavidalo, netikėjimo, juodos duonos ir džiaugsmo bado era. Munchas gerai nutapė „Klyksmą“ – ten aš paskutinį pusmetį. Žiauriai išsigandęs. Nuogas ir rėkiantis. Nuplikytas egzistavimo vandens.

Ką tu padarei, kad išliptum iš Muncho paveikslo ir perimtum vadžias?

Kol kas nieko. Nenukariavau pasaulio pasidavimu, nes niekaip neįstengiu nebekovoti. Kova instaliuota taip giliai į smegenis, kad bet kurią akimirką kova atsigręžia prieš mane patį. Kovok, Takeši, kovok. Bet prieš ką? Prieš būsenas? Suzmegusį lapkričio drėgmę?

Skaitinėju Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“ – nepaprastos būsenos ir rezonansas. Ten pasakotoja teigia, kad jos kūnas ir tai, kas ji yra iš tikrųjų (filosofinė mintis!) yra visiškai atskiri dalykai. Pasakotoja išgyvena amžiną nesuderinamumą tarp savo prigimties būti ir to socialinio dirbtinio moters pareigomis ir santuoka grįsto gyvenimo, tarsi kažkas būtų ją išgriebęs iš neutralios pirmapradės erdvės ir suteikęs jai per veiksmą formą. Žmogus sutvertas gyventi prieštarose.

Bet ar tikrai, Takeši? Klausyk, Takeši, pasiduok... Užkariauk pasaulį naivumu ir mielaširdingu pasidavimu. Barbarai prie miesto neateis, jie ateina tik tavo vaizduotėje, tavo purvinoje lapkritiškoje vaizduotėje – šakalų šešėliai nuo dykumos prie miesto, daugiau ten nieko nėra, tik Gandžio poza parklupęs pasaulis, kuris tik ir laukia, kol abu susiglausite ir pasidavimo akimirką tapsite vienu kūnu ir krauju.

Kaip pasiduoti? Kur pasiduoti? Šiandien, žinoma, dabar.

Muncho „Klyksmo“ paveikslo kraštelis nepasikiamas. Išlipimas iš būsenos, planetos, vos keli decimetrai, bet... Mano purvina lapkričio vaizduotė, Takeši, mano purvina vaizduotė draudžia: ne, negalima, pirštus nukaposiu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: August Strindberg paveikslas The Town - Augustas Strinbergas ir jo paveikslas Miestas

 Sveiki,

Kaip visada pas Marių Buroką ant Facebooko sienos galima rasti ne tik apie Baltarusiją, bet ir labai įdomių dalykėlių. Dailė ir fotografijos – vienos iš jų. Šįkart noriu pasidalyti švedų rašytojo ir dramaturgo August Strindberg (1849-1912) paveikslą „The Town“, kurį rašytojas nutapė su atsidavusia impresionistų dvasia 1903 metais. Šaltas, šiaurietiškas, pilkas ir niūrus paveikslas, kuriame pavaizduotas begalinis milžinas dangus, slegiantis mažytį blizgantį ir vilties ištroškusį miestą. Nerandu daugiau žodžių, kai toks pas mus lapkritis tik prasidėjo, o šis paveikslas ir yra visa to išraiška.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Raganos" / "The Witches"

 Sveiki,

Roberto Zemeckio naujausias 1990 kultinio filmo perdirbinys „Raganos“ (angl. The Witches) (2020) kai kam paliko prieštaringus jausmus. Pats puikiai pamenu savo vaikystę ir tą juostą, kada nuo galvų nusiplėšia būrys moterų perukus ir po jais pasirodo plikagalvės baisuoklės, o mažieji herojai paverčiami peliukais. Šioje naujausioje versijoje Zemeckis daugiau ar mažiau išlaiko pirmtako siužetinę struktūrą ir jau praėjus 30 metų panaudoja spalvingąsias technologijas, kad „Raganos“ būtų dar baisesnės ir šarmingesnės.

Kol visi laukia „Fokus Pokus“ antrosios dalies (ji tikriausiai su tais pačiais aktoriais pasirodys kitąmet), tai šiemet Netflix nustebino pateikdama „Raganų“ naują variantą. Nesistengsiu lyginti su ankstesniuoju, nes siužetą vos tik pamenu, tačiau šioji versija nėra jau tokia prasta, kaip teigia kai kurie internautai. Daug ką paperka šarmingosios ir charizmatiškosios Anne Hathaway prancūzišku akcentu rėkiančios raganų karalienės vaidmuo. Ji išties gimusi vaidinti blogietes tokio tipažo filmuose, prisiminkime jos flegmatiškąją Baltąją karalienę iš „Alisos stebuklų šalyje“, tačiau aktorei puikiai sekasi ir draminiai vaidmenys. Puikioji Octavia Spencer, „Oskaro“ laureatė taip pat atlieka be didesnių pastangų šiltos močiutės vaidmenį.

Visgi visumoje filmas yra pasaka, kurioje nėra teisingos pabaigos ir vaikai nebeatvirsta į vaikus, tačiau jie priima peliukų formas ir prigimtį, todėl filmą galima žiūrėti su šeima, ūgtelėjusiais vaikais, tarkim, nuo kokių septynerių-aštuonerių metų, kurie jau internete tiek visko prisižiūrėję, kad „Raganos“ bus tik kaip pabarstukai ant torto. Čia rasite ir siaubo, ir efektingos pasakiškos įtampos, pavojų, nuotykių, spalvingų pasakiškų siužetų... Viskas suplakta ir pateikta, sakyčiau, itin vykusiomis proporcijomis, jog šioji versija tiesiog verta būti dar viena Helovino filmų kolekcijos klasika.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Liu Cixin "Trijų kūnų problema"

 Liu Cixin. „Trijų kūnų problema“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai,

„Esama keisto prieštaravimo, kuris atsiskleidžia žmonijos naivumu ir nuoširdumu Visatos akivaizdoje: čia, žemėje, žmonės gali trypti vienas kitą, persikelti per vandenyną ir sunaikinti draugiškas civilizacijas ginklais ir ligomis. Bet kai žvelgia į žvaigždes, jie tampa jausmingi ir mano, kad jeigu kosmose yra civilizacijų, jos būtinai laikysis visuotinių, kilnių dorovės taisyklių ir kad mylėti visas gyvybės formas yra to savaime suprantamo visuotinio moralės kodekso dalis (p. 355).“

Mano santykis su fantastine moksline literatūra beveik joks. Sunku pasakyti, kodėl vaizduotę plečianti, fantaziją lavinanti ir žinias apie fiziką, matematiką bei astronomiją ugdanti literatūra man neprieinama. Gal dėl to, kad ilgą laiką rūpėjo tai, kas dedasi čia, ant mūsų Žemės? Pripažinkime ir tai, kad mokslinė fantastinė literatūra nėra Lietuvoje apskritai itin populiari, jai sunku konkuruoti su populiariosios literatūros ar masinės lektūros verstais leidiniais (neskaitant to fakto, kad leidykla Eridanas buvo išsiugdžiusi savą skaitytojų būrį), šiuo metu mokslinės fantastikos knyga verčiama į lietuvių kalbą turi būti arba skandalinga, arba išties tokia gera ir reikšminga pasauliniu mastu, kad galėtų varžytis su kito žanro kūriniais. Leidykla Kitos knygos pristatė kinų rašytojo Liu Cixin (g. 1963) pirmąją trilogijos Žemės praeities atminimui dalį Trijų kūnų problema (angl. The Three-Body Problem), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2008 metais, o pasauliniu mastu pelnė vieną prestižiškiausių mokslinės fantastikos literatūrinių įvertinimų – Hugo premiją.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė daugeliui puikiai pažįstamas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, kurio paties literatūra pasižymi fantastiniais elementais, todėl jam suprantami šie literatūros pasaulio kūrybos dėsniai. Vertėjas apie knygą teigia: „Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“ Tikriausiai skaičiau ne taip įdėmiai, nes po knygos nesijaučiu pasikeitęs ar kaip nors pakeitęs požiūrį į šios literatūros žanrą, tačiau neatimsi vieno – tai buvo išties įdomus skaitymas, kuris įtraukė, leido mąstyti, ieškoti sąsajų, plėstis, augti.

Knyga mus nukelia į revoliucingus 1967-uosius Kinijos laikus, kai vyksta didžioji Kultūrinė revoliucija ir valdžią paima diktatorius bei jo partija, kuri pradeda įdiegti absurdiškus įstatymus, visur regi ir mato liaudies priešus, kuriuos reikia sudoroti. Maždaug dabartinė Šiaurės Korėjos realybė. Manau, knyga labai „atsargiai“ parašyta, nes iki šiol Kinijoje veikia cenzūra, todėl autoriui teko tam tikrus istorinius faktus išgalvoti, tačiau mums, lietuviams, kurie patyrė komunistinį režimą, manau, nesunku suvokti tuos istorinius procesus, nes jie kaip atspindys to, ką iš esmės patyrėme ir mes patys. Ką pirmiausia daro nauja galinga nacistinė valdžia, kad įsitvirtintų? Ogi naikina inteligentiją, todėl dėmesio centre atsidūrusi fizikų mokslininkų šeimyna tiesiog viešoje aikštėje paverčiama atpirkimo ožiu. Tačiau iš jų išlieka jauna mokslininkė Je Vendzie, kuri atsiduria Raudonojo kranto bazėje, o ten galiausiai slapta paleidžia kodais užšifruotą žinutę į Saulę, o žinutė atsimušusi į Saulės spinduliuotę ir sustiprėjusi perduoda žinią likusiam kosmosui. Po aštuonerių metų Je gauna atsakymą iš nežinomos Trisoliario planetos...

Knyga prasidėjusi praeities politiniais procesais kalba apie pirmąjį kontaktą su nežemiškomis pažangiomis būtybėmis. Knygos autentiškumas išsiskiria tuo, kad autorius apjungia savo tautos patirtis ir sukonstruoja naują regimą pasaulį, daug įdomesnį, nei kad mes gyvenam apsupti COVID-19 viruso grėsmėmis. Autorius randa tam tikrus būdus apibendrinti kinų ir visos žmonijos civilizacijos augimo ir vystymosi etapus, netgi netiesiogiai kritikuoja mūsų netobulumą, kuris reiškiasi per nesantaiką, gobšumą, socialinę nelygybę bei idealios visuomenės idėjos išsigimimą. Politiniame lygmenyje kalbama apie žmogaus kaip unikalios ir individualios būtybės sunaikinimą vardan tautinio idealo – tai čia senas geras komunizmo valdymo principas, visus įvilkti į vieno dydžio ir spalvos kelnes, kad būtų lengviau valdyti.

Antrasis knygos sluoksnis – grynoji fantastinė literatūra, paremta naujausiomis astronomis ir fizikos teorijomis bei hipotezėmis apie juodąją materiją, protonų ir neutronų dalelių atskyrimą bei tų dalelių skaldymą. Įspūdingai aprašomas protono išvyniojimas įvairiais matmenimis, kuris perteikia mūsų Visatos sudėtingus daugiamačius lygius. Protono siuntimas iš Trisoliario planetos į Žemę kaip technologijų ir mokslo pažangos sustabdymo programa, manding, priminė iš esmės matricos valdymo perpratimą. Vadinasi, jeigu galima programuoti per elementariąsias daleles žmonijos veiksmų sekas, mes iš esmės esame tik skaitmeniniai robotukai, gyvenantys vienoje didžiulėje kompiuterinėje programoje, todėl, kaip budizmas ir teigia, viskas tėra iliuzija. Įdomiausia man buvo tos knygos dalys, kada autorius moksliškais terminais ir pavyzdžiais perteikia tai, ką nuo senų senovės teigia budizmas ir kai kurios nepopuliarios ezoterika ir praktine magija grįstos religinės atšakos. Ir visa tai neprieštarauja, o veikiau nutiesiami sąsajų tiltai tarp dvasios ir mokslo pasaulio liudijančių dėsnių.

Liu Cixin 

Na, ir esminis Liu Cixin vykęs bandymas yra „sudurstyti“ Kultūrinės Kinijos revoliucijos atšvaitus su tolimos Kentauro Alfoje gyvenančios civilizacijos ypatumus, kurie pasižymi paradoksaliais civilizacijos dėsniais, atspindinčius mus pačius. Tam autorius pasitelkia kelis kalbėjimo modelius. Vienas iš jų – „Trijų kūnų“ žaidimas, į kurį pasineria nano dalelių tyrinėtojas Vang Miao, ten jis patiria virtualiuoju būdu sukurtus įsivaizduojamos planetos dėsnius. Prie žaidimo jungiasi patys imliausio protai, mokslinis elitas, kuris bando kaskart išspręsti Trijų kūnų problemą, apskaičiuoti tam tikrą algoritmą, kad besikurianti civilizacija kaskart spėtų išgyventi tarp trijų saulių zenito, kol šios nepriartėjo ir neišdegino paviršiaus ir civilizacijos. Iš esmės niekas neįstengia apskaičiuoti nepastovią judančių saulių ir planetos pozicijų, todėl tai civilizacijai reikia susirasti naują planetą, kurioje vyrautų švelnus klimatas ir pastovūs ciklai. Galiausiai mes sužinome, kad toji civilizacija yra realiai egzistuojančios planetos tam tikras modelis. Sakyčiau, gana stulbinamai techniškai ir moksliškai perteiktas, ypač tie sudžiūvimo ir atgimimo momentai – net nebūčiau pamanęs apie tokias protingų humaniodinių būtybių egzistavimo sąlygas, todėl tie fantastiniai apgalvoti elementai išties pribloškia vaizduotės galia.

Kitas dalykas, kuris autoriui padeda sujungti šias grandis yra civilizacijų troškimas išsivaduoti iš savo ego struktūrų, susiskaldymo ir valdžios, sėjančios nesantaiką. Skaitant tampa aišku, kad Trisoliario civilizacija, nors ir pažangesnė už žmoniją, ji tėra tik mūsų netolimos ateities atspindys, tik „patalpintas“ į sudėtingas žvaigždines ir planetos sąlygas. Idealizmas ir gyvenimas dėl tautos idealų, pamirštant asmeninę laimę, tampa abiejų civilizacijų pragaištimi. „Iš pradžių tebebuvome idealistės, bet tai truko trumpai. Po darbo dienos laukuose būdavome tokios pavargusios, kad neturėdavome jėgų išsiskalbti drabužius. Gulėdamos šiaudų trobelėse kiaurais stogais, klausydavomės naktinio vilkų staugimo, ir mūsų svajonės tirpo. Mus numetė į tuos užkampius ir užmiršo, daugiau niekam mes nerūpėjome (p. 270).“

Ir tuo pačiu metu: „Mūsų tikslas – kad Trisoliario civilizacija žemės civilizaciją, sustabdytų žmonijos beprotybę ir idiotizmą. Gal žemės galėtų vėl būti harmoningas klestintis, doras pasaulis. Vis daugiau žmonių pritaria tokiam tikslui, organizacija sparčiai auga. Turime narių iš visos planetos (p.282).“ Akivaizdu, kad autorius naudoja Konstantino Kavafio „Barbarų belaukiant“ metodą: kol neturime priešų už Žemės ribų, tol kuriame sąmokslus vieni prieš kitus. Je iškviečia naujus tarpžvaigždinius priešus, kad pagaliau Žemė susivienytų. Ar tikrai žmonijai visada reikia priešo, kaip kad Kultūros revoliucionieriams, kad būtų tikima tiesa, drąsa, žmogumi? Skaitant neapleido jausmas, kad kiekvienas iš mūsų tėra tik protono dalelė, kurią valdo tam tikros jėgos struktūros (ar jos būtų politinės, ar kosminių dėsnių pavidalu).

Knygoje dar yra daugybę intertekstualių niuansų tiek į mokslo pasaulį, tiek į mūsų socialinius reiškinius, kurie nušviečia išmintingu pasakojimu ir noru atskleisti mūsų netobulumą ir pasimetimą tarp savų. Šios recenzijos pradžioje publikuota citata, manau, atspindi visos knygos idėją: mes esame savo naivumo įkaitais, žaidžiame priešus ir „savus“ tam, kad įtikėtume savo egzistencijos prasme, įtikėtume susikurta neginčytinos tiesos, už kurią verta netgi mirti, idėja, tačiau kartu pjauname šaką, ant kurios sėdime. Manau, Trijų kūnų problema yra socialinė, politinė ir moralinė kritika, išreikšta nepamokslaujančia idėja. Tai knyga apie amžinos vienybės ir taikos ilgesį, apie mūsų tamsų ribotumą, kuris neleidžia įžvelgti paprasčiausios tiesos. Įspūdingi vaizdiniai, idėjos, sąsajos tarp politikos ir mokslinės fantastikos sulydo šią masę į unikalų autoriaus sukurtą pasaulio paaiškinimo modelį, kuriame dažnai galime atpažinti save pačius, tokius sutrikusius, apsistačiusius nuostatomis ir tariamais priešais.

Jūsų Maištinga Siela