Šios dienos citata: poetas Dantė Aligjeris apie savo kūrinį "Dieviškoji komedija"

 Sveiki,

 

Daug tikriausiai per literatūros pamokas ir paskaitas pasakojama ir nuodugniai aiškinama italų poeto, filosofo ir politiko Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) Viduramžių šedevro „Dieviškoji komedija“ reikšmes ir prasmes, tačiau yra išlikusių ir paties poeto aiškinimų, viena iš jų – rubrikoje „Šios dienos citata“.

 

Maištinga Siela

Kino pavasaris 2024: reklama, dizainas, internetinė svetainė, repertuaras, filmai

 Sveiki,

 

Šiandien paskutinė Kino pavasario oficialioji diena. Žinau, kaip visada, bus visokie pratęsimai, papildomi seansai, vasaros, o vėliau ir rudens turai, filmai po atviru dangumi, bet visi filmai iš to paties sezono, todėl skelbiu, kad šiemet man irgi oficialiai Kino pavasaris užsidaro. Sutapimas – Tarptautinę teatro dieną, kovo 27 dieną.

 

Aišku, dar bus ateityje seansų, kurių nespėjau pamatyti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tačiau kasmet stebiu ir pastebiu festivalio dizainą ir šiemet jis buvo toks išplaukęs, bet man patiko, kaip naktinio vėlyvojo kino seansas su 80-ųjų koloritu, atgręžus nugarą, tarsi sėdėtum už priešais esančio kino žiūrovo. Šūkis: „Geras kinas – tik į gera!“ Šiemet pagrindine festivalio daina pasirinkta muzikos grupės Everything But The Girl gabaliukas „Missing“. Grupė susikūrė 1982 metais ir gyvuoja iki šių dienų. „Missing“ dideliu hitu tapo 1994 metais, o šiemet, jeigu gerai pamenu, skambėjo kaip garso takelis filme „Kaupikai“ finalinėje scenoje.

 

Manęs dar laukia aprašyti A. Holland filmą „Žalia siena“, bet akivaizdu, kad šiemet mano favoritais iš matytų filmų tapo japonų „Monstras“ ir britų filmas „Visi mes svetimi“. Na, dar pridėčiau „Kryčio anatomija“, kuri emociškai mane jaudino labiau, nei „Interesų zona“, kuris, beje, taip pat gerai pastatytas ir apgalvotas idėjiškai filmas.

 

Atsinaujino ir www.kinopavasaris.lt puslapis. Bandau suvokti, ar mega didelės reklamos ir afišos yra pagirtinas dalykas, ar ne? Santūrumo ir praktiškumo puslapiui trūksta, bet labiausiai gaila, jog dingo didelis rodytų filmų ankstesniais sezonais archyvas, kuriuose galėdavai pasitikslinti vieną ar kitą filmą, susirasti praleistų filmų. Gal dar archyvas bus tvarkomas ir jis pamažu prisipildys? Nežinau.

 

Taip pat dingo dešimtbalė vertinimo sistema, kuri būdavo aiškesnė, nei penkios žvaigždutės, kurios išlygiuoja visus filmus daugmaž panašiai. Labiausiai liūdna buvo dėl kontrakto su Telia Play, nes biznis dvigubas – turi užsisakyti Telia paslaugas (atseit pirmą mėnesį nemokamai, bet tam tikros smulkiom raidelėm išlygos nutylimos, todėl bandoma pamaustyti žiūrovus „ant kontraktų“), negi negalima padaryti normalios platformos, kur būtų galima iš kitų miestų ar negalintiems tuo metu įsigyti filmo nuomos online 24 valandom kaip per karantiną? Būtina tą Telia kišti ir grūsti, ką?

 

Šiaip visumoje labai jau nesiskundžiu, kasmet džiaugiuosi, jog turime šį didžiausią nepriklausomo kino festivalį ir jis jau daugel metų yra mano dėmesio centre. Dėkoju visiems organizatoriams! Ta proga pasiklausykime pagrindinės festivalio dainos:

 

Jūsų Maištinga Siela    

Aktualijos: Ingrida Šimonytė sumaišė kairę su dešine, Jakštą su Anušausku!

 

Sveiki,

 

Kalbėk apie politiką ir sulauksi priešų ir pasmerkimo, bet, Dieve, reikia!

 

Šiomis dienomis ypač, kai nebesuprantu Ingridos Šimonytės nei veiksmų, nei sprendimų, jaučiuosi kartais kaip Alisa, atsikandusi absurdą didinančio grybo šono. Akivaizdu, jog premjerė turėjo daryti spaudimą atsistatydinti Švietimo ir sporto ministrui Gintautui Jakštui, bet tikriausiai susipainiojo mygtukus ar kairę ir dešinę kaip ir NŠA, skirdama gimnazistams matematikos užduotis išplėstinio kurso B kursui, o A kursui palengvintas. Ji atleido Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, nes... (ar kas girdėjo jos argumentus? Skaičiau 5 kartus ir nesupratau, o šiaip Šimonytei melžti į tuščią kibirą nebūdinga), bet akivaizdu, kad Anušauskas per mažai gąsdino, per mažai kalbėjo apie karą ir grėsmę, reketavo iš biudžeto kerzams ir dronams, per mažai trigerino. Ir tai taip akivaizdu, kai įsijungi žinias, kad kaip tik sakinys iš žinių vedėjo, taip anekdotas. Paprastai žiniose tai būna pirmosios naujienos, tas žurnalistinis srutomis perdvėsęs gražusis mobingas – reikia būti durnu lietuviu arba perplautom smegenim, kad nesuvoktum, kas aplinkui vyksta. Baisiausia, kad intelektualai, inteligentai tą pasigavę kaip visuotinę nuleistą iš dangaus maną dalijasi kaip nekvestionuojama tiesa, atjungę savas paskutines likusio kritinio mąstymo smegenų šakneles.

 

Ką noriu pasakyti? Tai, ką sakė Radauskas, ką sakė ir šiųmetės Knygų mugės šūkis: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu!“. Supraskite, kas yra pasaka, o kas ne. Dvelkteli nuo A. Kamiu kapo senomis žiniomis apie absurdą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Delinkventai" / "Los delincuentes"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu manasis Kino pavasaris eina prie pabaigos ir taip... pradėkime apžvalgą apie filmą nuo švietėjiškos veiklos. Štai ką sako Visuotinė lietuvių enciklopedija:

 

delinkveñtas (lot. delinquens, kilm. delinquentis – nusižengiantis), teisės pažeidėjas; asmuo, padaręs deliktą.

 

Apie tokius nusižengiančius filmą sukūrė argentiniečių režisierius Rodrigo Moreno, pavadinęs savo naujausią filmą „Delinkventai“ (ispan. Los Delincuentes) (2023), pastarasis sulaukė gerų kino kritikų įvertinimų, o pats filmas įtrauktas į Kino pavasario repertuarą. Ne kiekvienas dabar pasiryžta tokiems ilgiems filmams, nes seansas trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, todėl dažnas pagalvoja: ar verta?

 

Šiaip šiemet ir paskutiniuosius „Kino pavasario“ sykius pasigendu Lotynų Amerikos ir ispanų kino, kurį tikriausiai išstūmė azijietiški hitai. Kur „Gojos“ laimėtojai ir žinomos nepriklausomo ispaniško kino žvaigždės, su kuriomis, regis, augau Kino pavasaryje? Tarsi nustumta į antrą planą, o galgi ir jų kino ambicijos bei realizacija nebepasiekia aukšto lygio? Sunku pasakyti, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet bent vieną Lotynų Amerikos filmą pavyko pamatyti.

 

Istorija pasakoja apie du bankininkus draugus – Moraną ir Romaną. Vieną dieną Moranas apiplėšia savo darbovietės banko saugyklą su tikslu, kad perduos pinigus savo kitam draugui, o jis savanoriškai atkalės trejus metus kalėjime, o išėjęs galės gyventi iš paslėptų pinigų ir nebedirbti sunkių monotoniškų darbų. Planas lyg ir trilerio vertas siužetas, tačiau trilerio nė iš tolo neprimena. Filmas gana lėtas ir keistas, o tas keistumas iš tikrųjų labiausiai visoje toje istorijoje ir patiko.

 

Iš tikrųjų žiūrėjau ir galvojau: ar tai tikrai komedija? Ar turėčiau šiojo filmo atkarpoje juoktis? Stebiu Morano kančias kalėjime ir Romano byrančius santykius bei naująjį romaną, panašėjantį į hipišką atsipūtimą po bankinio darbo, ir nelabai suprantu, kur link filmas mane kreipia. Režisierius išgauna keistą filmo tekstūrą, lėtą egzistencinę melancholišką natą, tačiau siužetiškai jis nenutolsta nuo komercinių siužetinių šablonų, priešingai – ištęsia juos tarsi gumą, kuria retsykiais sunkiai paaiškinamą istoriją, kuri tikriausiai byloja argentiniečių darbo etikos ir kultūros perdegimą: žmonės nebemato prasmės gyventi vien tik dirbdami ir durstydami galą su galu didmiesčiuose, jie pasiilgo kaimo ir gamtos, laiko sau ir romantikai, santykiams, o ne greitam vartojimui ir pasiekimų bei rezultatų visuomenėje karjeros darymui. Veikėjas galiausiai išeina iš kalėjimo ir jo laukia kitoks gyvenimas, tačiau filmas... Jis man toks eklektiškas ir dėl to sunku nuspręsti, ar tai filmo stiprybė, ar trikdis. Tačiau žiūrisi retsykiais įdomiai, o kai kada, atrodo, patenki į nieko nesakančią sceninę duobę ir tiesiog stebi, kaip veikėjai turškiasi vandenyje 10 minučių ir kaitinasi saulėje. Visgi nesigailiu, kad žiūrėjau, nes tai buvo kitokia kino patirtis, nei tikėjausi.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafas" / "El Conde"

 Sveiki,

 

Čilės režisierius Pablo Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde), kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu, suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.

 

Didžiausias vaikų skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš tikrųjų buvo susitikęs.

 

Filmas nufilmuotas noir stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus. „Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas, kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikroji priežastis" / "Magyarázat mindenre" / "Explanation for Everything"

 Sveiki,

 

Man patinka filmai apie švietimą ir mokyklos gyvenimą, nes dažniausiai tokie filmai būna socialiai aštrūs, iškelia nemažai klausimų, į kuriuos dažnai atsakymo nėra, todėl filmai lieka atviri ir apie juos įdomu mąstyti. Panašiai to tikėjausi iš vengrų režisieriaus Gábor Reisz filmo „Tikroji priežastis“ (vengr. Magyarázat mindenre) (2023), kuriame pasakojama apie abiturientą Abelį, kuris neišlaiko istorijos egzamino, todėl gėdingai apkaltina mokytoją nusistačiusį jo atžvilgiu.

 

Iš tikrųjų filmas perteikia visą mokyklos ir mokytojo pažeidžiamumo istoriją. Kaip yra lengva kompromituoti, meluoti ir kerštauti, kai iš tikrųjų dėl savo nesėkmės Abelis kaltas tik pats. Manau, Lietuvos mokyklose taip pat dažnai mokytojai terorizuojami vaikų ir jų tėvų dėl asmeninių nesėkmių, jie persekiojami, atakuojami socialiniuose tinkluose, gėdinami ir aptariami kaip prasti pedagogai. Filmas ne tik perteikia šmeižto istoriją, bet ir paradoksaliai atskleidžia žiniasklaidos formuojamą „tiesą“ dėl to, kas tariamai įvyko: Abelis neišlaiko egzamino, nes jis pamiršo išsisegti patriotinį vengrų ženklelį. Apie šį šmeižtą parašo ambicinga žurnalistė, kuri iš mokytojo istorijos labai greitai pasidaro karjerą ir jaučiasi labai dėl to laiminga. Visas socialinis burbulas išpučiamas iki beprotybės, tačiau labiausiai stebina mokyklos pozicija: nuslopinti skandalą mokytojo sąskaita, kad tik mokykla išlaikytų gerą reputaciją, nes reikia gauti remontams finansavimą.

 

Labai panašią mokyklos poziciją galima pamatyti ir šių metų japonų filme „Monstras“, kada skalpuojami mokytojai, priversti administracijos atsiprašinėti, kad tik viešojoje erdvėje mokyklos vardas nenuskambėtų blogai. Bet argi ne tokioje slopinimo ir melo visuomenėje gyvename ir mes? Švietimo ministerija meluoja gyventojams, brukdama klaidingą statistiką, mokytojai lieka neišgirsti ir pateikiami kaip egoistai, kurie negalvoja apie mokinių ugdymą ir dar drįsta streikuoti, jie gėdinami ir žeminami. Toji profesija, kurią po metų turėtų padaryti prestižine, išėjo tokia pajuokianti ir žeminanti, kad tikriausiai belieka tik sėdėti ir sukti tokius filmus kaip „Tikroji priežastis“ apie absurdą, kuris kuriamas švietimo įstaigose. Kitą vertus, verta filmą pasižiūrėti ir dėl keistokai, atrodo, atsilikusios vengrų švietimo sistemos, nes juk šitaip egzaminą, kai išsitraukdavai bilietėlį ir kalbėdavai komisijai, laikydavo sovietiniai žmonės, pasirodo, sistema išlikusi dar nuo socialistinių laikų. Taip pat filmas šiek tiek padeda susigaudyti ir suprasti pačius vengrus Europos kontekste, kodėl jie tokie prieštaringi. Mokytojas ir Abelio tėvas iškart susipyksta dėl politinių pažiūrų, atrodo, jog Vengrijoje yra dvi susipriešinusios grupės: vieni iš jų palaiko Orbano diktatorišką poziciją, kiti trokšta atsinaujinimo ir liberalumo. Filmas papasakotas iš pačių įvairiausių perspektyvų, todėl istorija teka ekrane kaip koks kaleidoskopas, o tai patikimas būdas byloti apie skirtingas tiesas ir pozicijas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi mes svetimi" / "All of Us Strangers"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius Andrew Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais, kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą. Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.

 

Nesitikėjau, kad filmo metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.

 

Ką galima pasakyti mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti, kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis, susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti, metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos, ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai, kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis, bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono Kino pavasario filmų.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela