Žemėlapis: Baltai, baltų gentys III-IV a. pr. Kr.: neurai, budinai, androfagai, brūkšniuotosios keramikos, Vakarų baltai ir t.t.

 

Sveiki,

III-IV a. pr. Kr. baltų arealas buvo gerokai didesnis nei dabar, apimdamas didžiąją dalį dabartinės Lietuvos, Latvijos, Kaliningrado sritį, dalį šiaurės rytų Lenkijos, vakarų Baltarusijos ir net pietų Suomijos pakraščius. Šį laikotarpį archeologiniai radiniai rodo ryškius materialinės kultūros bruožus, būdingus būtent baltų gentims. Formavosi atskiros baltų kultūros, tokios kaip vakarų baltų pilkapių kultūra ir rytų baltų brūkšniuotosios keramikos kultūra, tačiau jas vienijo bendras kalbos pagrindas ir panašios paprotinės tradicijos. Intensyvūs prekybiniai ryšiai su kaimyninėmis kultūromis, ypač su romėnų imperija, paliko pėdsaką baltų gyvenime ir mene, tačiau jie išlaikė savo savitumą.

Šiuo laikotarpiu baltų gentys gyveno daugiausia mažose gyvenvietėse, įsikūrusiose prie upių ir ežerų. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba ir medžiokle. Amatai, tokie kaip keramika, audimas ir metalo apdirbimas, pasiekė aukštą lygį, o archeologiniai radiniai liudija apie sudėtingus socialinius ryšius ir tikėjimus. III-IV a. pr. Kr. buvo svarbus laikotarpis baltų etnogenezėje, kuomet formavosi pagrindiniai bruožai, vėliau lėmę atskirų baltų tautų susidarymą. Nors rašytinių šaltinių apie šį laikotarpį beveik nėra, archeologijos mokslas leidžia mums rekonstruoti to meto baltų pasaulį ir suprasti jų svarbą Europos istorijos kontekste.

III-IV a. pr. Kr. baltų areale gyveno kelios ryškios genčių grupės, kurių pavadinimai ir teritorijos daugiausia rekonstruojami remiantis archeologiniais radiniais ir vėlesniais istoriniais šaltiniais. Vakarų baltų areale, kuris apėmė didžiąją dalį dabartinės Kaliningrado srities ir šiaurės rytų Lenkijos, formavosi prūsų gentys. Nors vieno bendro prūsų pavadinimo tuo metu dar nebuvo, archeologiniai radiniai rodo atskirų genčių, tokių kaip sembai ir notangai, egzistavimą. Į pietus nuo jų galėjo gyventi jotvingių protėviai, kurių kultūra taip pat paliko savitų archeologinių paminklų.

Rytų baltų areale, apėmusiame didžiąją dalį dabartinės Lietuvos ir Latvijos, vyravo brūkšniuotosios keramikos kultūros gentys. Nors konkrečių genčių pavadinimų šiam laikotarpiui nėra patikimai nustatyta, galima teigti, kad būtent iš šių genčių vėliau formavosi tokios žinomos baltų gentys kaip lietuviai, latgaliai, sėliai ir žiemgaliai. Pietų Suomijos pakraščiuose aptinkami radiniai, siejami su baltais, leidžia spėti apie galimas šiaurines baltų genčių grupes arba jų intensyvius ryšius su šia teritorija. Svarbu pabrėžti, kad genčių pavadinimai ir jų tikslios ribos šiuo laikotarpiu dar nebuvo nusistovėjusios ir formavosi vėlesniais amžiais. Archeologiniai ir lingvistiniai duomenys leidžia daryti prielaidas apie šių genčių egzistavimą ir jų indėlį į vėlesnį baltų tautų susidarymą.

Apie neurus ir budinus žinių daugiausia pateikia V a. pr. Kr. graikų istorikas Herodotas savo veikale „Istorijos“. Jis mini šias gentis kaip gyvenusias į šiaurę nuo skitų, dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.

Neurų lokalizacija nėra tiksliai nustatyta, tačiau dažniausiai jie siejami su teritorijomis tarp Dniepro ir Pietų Bugo upių, galbūt net Pripetės baseine. Herodotas aprašo juos kaip turinčius panašius papročius į skitus. Vienas įdomiausių jo pasakojimų apie neurus yra teiginys, kad jie kartą per metus pavirsta vilkais. Nors tai greičiausiai yra mitas ar klaidingas supratimas, jis rodo neurų ryšį su gamta ir galbūt tam tikrus šamanistinius ritualus. Vėlesni romėnų autoriai, tokie kaip Plinijus Vyresnysis ir Amianas Marcelinas, taip pat mini neurų vardą įvairiose formose, o tai rodo, kad jų atminimas išliko. Kai kurie mokslininkai, remdamiesi kalbiniais ir archeologiniais duomenimis, linkę sieti neurus su baltais, ypač su Narevo upės baseinu.

Budinai, pasak Herodoto, gyveno į rytus nuo neurų. Jų gyvenvietėje buvo medinė tvirtovė Gelonas, kuri, kaip teigiama, buvo graikų kolonija. Budinai aprašomi kaip gausi ir didelė gentis, o jų žmonės – mėlynakiai ir šviesiaplaukiai. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba ir rinkimu. Yra įvairių teorijų dėl budinų etninės priklausomybės: vieni juos laiko finougrais, kiti – slavais, tačiau taip pat yra teigiančių, kad jie galėjo būti susiję su baltais. Archeologiškai budinai dažnai siejami su Juchnovo kultūra, kuri egzistavo Dniepro aukštupyje ir Desnos baseine. Šios kultūros ryšys su baltais arba ankstyvaisiais slavais tebėra diskusijų objektas.

Taigi, nors Herodotas pateikia svarbių žinių apie neurus ir budinus, jų tiksli etninė priklausomybė ir vieta baltų genčių kontekste išlieka diskutuotina. Vis dėlto, kai kurių mokslininkų argumentai leidžia manyti, kad šios gentys galėjo būti ankstyvieji baltai arba turėti glaudžių ryšių su baltų gentimis, gyvenusiomis šiauriau ir vakariau.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikras skausmas" / "A Real Pain"

 

Sveiki, skaitytojai,

Daug gero buvau girdėjęs apie aktoriaus ir nuo šiol režisieriaus Jesse Eisenberg filmą „Tikras skausmas“ (angl. A Real Pain) (2024). Tiesa, režisierius taip pat savo filme atliko ir to tyliojo bei paniurėlio pusbrolio vaidmenį. Deividas ir Bendžis – du žydų kilmės amerikiečiai pusbroliai, kurie po močiutės mirties leidžiasi į tolimąją Lenkiją, bandydami išsiaiškinti savo tapatybę, išspręsti gyvenimo problemas bei tiesiog išgyti, tad beveik visas filmas nufilmuotas Lenkijoje.

Filme nemažai komizmo, du pusbroliai prisideda prie kitų amerikiečių, kurie keliauja kartu su vietos gidu, kuris pasakoja ilgas žydų gyvenimo istorijas Lenkijoje. Jie apsilanko Aušvice, buvusiuose garsiuose žydų kvartaluose ir t. t. Filmas iš pažiūros toks turistinio pobūdžio, graudžiai komiškas, nes Bendžis ir Deividas iš pažiūros savo būdu labai skirtingi. Bendžis, kurio vaidmenį atliko Keiran Culkin (taip, to paties „Vienas namuose“ aktoriaus jaunesnysis brolis) už šį vaidmenį pelnęs „Oskarą“ kaip geriausias antro plano aktorius. Taigi Bendžis karštakošis nenuorama, pasižymintis impulsyvumu ir šiek tiek infantilus, o Deividas priešingai, yra tas kuklusis ir uždarojo tipo žmogus, kuris bando suprasti, kodėl Bendžis vos nenusižudė, kodėl toks geras ir visų dėmesį atkreipiantis ir linksmas Bendžis, tas, kuris visiems įtinka ir patinka, vos nepasidarė sau galo...

Iš tikrųjų filmas terapinio pobūdžio ir pasakoja mums daugiasluoksnį pasakojimą. Tai ir žydiškų šaknų rekonstruojančioji šeimos tapatybės istorija, bet kartu ir asmeninė gyvenimo prasmės paieška. Bendžis apžiūrinėja Aušvico sienas, tebesančias mėlynas nuo nuodingų dujų, ir galvoja apie tai, kad čionai mirė daugybė žmonių, kurie troško gyventi, o jis, turėdamas viso pasaulio laiką ir laisvę, neturi prasmės gyventi. Akistata su mirtimi, permąstant savo gyvenimo peripetijas, senų vertybių pertvarkymas yra šio filmo esminiai dėmenys. Visgi filmas lengvas dėl savo komiškų situacijų, dažniausiai atsirandančių dėl amerikietiškų, žydiškų ir lenkiškų kultūrinių skirtybių, pvz., kelionės traukiniais, elgesys atradus senelės namą... Visgi man filmas nepasirodė kažin koks labai įspūdingas ir įtraukus. Patiko Keirano Culkino vaidyba, išties įsimintinas jo vaidmuo, man jis patinka dar nuo serialo „Palikimas“ laikų, tačiau pats filmas, nors ir geras, išties nelabai sujaudino ir įtraukė dėl turistinio pasakojimo braižo, tačiau patiko, jog patys svarbiausi dalykai filme liko atskleisti tyliai, beveik nutylint, tad po komizmu atsiskleidžia svarbiausi terapiniai momentai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušra Maldeikienė apie TV laidą "Dviračio žinios"

 

„Apie tai, kad po gero dešimtmečio atgimiau „Dviračio žiniose“ man tikrai džiugi naujiena. Anksčiau, iki Briuselio ir ypač Vytauto Šerėno laikais „Dviračio žinios“ buvo mano mėgstamiausia  naujienų laida. Ir ne tik mėgstamiausia,  dar ir informatyviausia, nes neretai  tiksliau papasakodavo, kas vyksta, nei vadinamosios rimtos žinios.“ Aušra Maldeikienė

Maištinga Siela

Literatūrinis žurnalas "Metai" (2025, balandis) viršelis

 

Sveiki,

 

Foto iš oficialaus Metai facebooko grupės

***

Yra metai

Ir yra Metai

 

Dar vieneri

Dar vienas balandis

 

Dar vienas puslapis

Po slyvomis

Pasimylėjus

Po saule

 

Dar yra žodžių

Kuriuos sudėliojus

Atsiveria vis kitos

Durys

 

Dar yra laiko

Dar viskas tik dabar

Prasideda ir

Jau baigias

 

Balandis praeina

O Metai vis lieka

Po pagalve

Balkone

Rūsyje

Palėpėje

 

Kaip pienių vynas

Bredberio puslapių

Kolboje.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Akiplėša" / "Toxic"

 

Sveiki, skaitytojai,

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ (angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.

Filmas jau rodomas beveik visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį, priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.

Filmas iš vienos pusės nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė, kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių, apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį, išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine, lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.

Mes esame pradėję kurti laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas, bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti, kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį „Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.

P. S. Labai puikus plakatas ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 105: rudina – irgi gerai!

 

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtadienis praėjo lengvai, tačiau po širdimi vis tiek kažkoks nerimas kaip koks kirminas graužia. Tai viena iš tų dienų, kada viskas einasi kaip per sviestą, tačiau begalinio džiaugsmo dėl to nėra. Energija tarsi užgniaužta, o medituoti nesinori, nes greit dėl miego stygiaus paroje tiesiog užmiegu ir miegu 2-3 gražias valandas, tad vakare nebelieka kitiems dalykams laiko, tik ruoštis kitos dienos darbams.

Kartais tas algoritmas erzina, žinokite, o kai sėdžiu apmąstyti pozityvia perspektyva dienos, visgi belieka džiaugtis ir fiksuoti, jog viskas, nepaisant to, kad trūko energijos ir svaigulio, buvo gerai, nes stabilu. Norisi nuotykių, norisi linksmybių, norisi keliauti, tačiau kaip ir dažnas iš mūsų esu priverstas tiesiog gyventi įprastą socialinį gyvenimą ir ieškoti toje tikrovėje atsvaros. Neišvengiu tokiu dienų, bet svarbiausia, tikriausiai, jas sąmoningai atpažinti, įvardinti, nesipriešinti, juk galų gale yra taip, kaip yra.

Šiandien pasidalijau knygos „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ apmąstymais su Jumis. Maniau, kad nesuspėsiu, maniau, pasiliksiu savaitgaliui, dar liko šiokių tokių darbų, vėl neapsuktas ratas aplink kvartą, bet bent prieš miegą pažiūrėsiu gerą filmą ir artimiausiu atsiliepimu pasidalysiu su Jumis. Juk tai ir yra kasdieninė laimė – stabilumas, ritmas, rutina, kuri pasirodo visu gražumu, įsiėdusi iki kaulų, bet prisiminus kitų dienų perspektyvas, kada viskas dinamiška, tada pasiilgsti tokių šaltesnių, pilkesnių ir „robotiškų“ dienų kaip ši.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Benjamin Alire Sáenz "Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis"

 

Benjamin Alire Saenz. „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 384.

Visą jaunystę ieškojau tavęs, nežinodamas, ko ieškau. V. S. Mervis

Sveiki,

Meksikiečių kilmės amerikiečių rašytojas Benjamin Alire Sáenz (g. 1954) yra tas atvejis, kurio gyvenimo istorija siejasi su šiaip jau daugiau jaunimui skirtu romanu Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis (angl. Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe), kurį į lietuvių kalbą išvertė vertėja Daiva Krištopaitienė, o išleido Alma littera. Rašytojas kilęs iš Naujosios Meksikos, valstijos, priklausančios JAV, tačiau nuo seno čia gyvena daug meksikiečių. Pabaigęs filosofiją, o vėliau ir kūrybinį rašymą, rašytojas kurį laiką gyveno su žmona El Pase mieste, kuris, beje, vaizduojamas ir romane. Po 15 metų trukusios santuokos su teisėja autorius išsiskyrė ir netikėtai plačiai visuomenei pranešė esąs homoseksualus, tad natūralu, kad savo tam tikras patirtis jis integravo į savo kūrinį. Tik 2012 metais jis išleido būtent šį debiutinį savo romaną, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, matyt, ir šiokio tokio spaudimo, nes visgi autorius po beveik dešimtmečio parašė ir knygos tęsinį Aristotelis ir Dantė neria į pasaulio vandenis, tačiau ši knyga neišversta į lietuvių kalbą ir nemačiau, kad būtų bent kalbos apie tęsinį.

Lietuviškos knygos atgaliniame viršelyje knygą rekomenduojama skaityti nuo šešiolikos metų. Nežinau, kaip literatūroje veikia Lietuvoje įvestas nesąmoningas vaikų ir paauglių apsaugos įstatymas nuo tariamai žalingos homoseksualios teminės sklaidos įstatymas, tačiau džiugu, jog jis gražiai apeinamas, nes knygų kasmet vis pasirodo daugiau ir daugiau. Tiesa, Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis nėra vien tik apie LGBTQ+ meilės istoriją, veikiau tai tėra tik viena iš sudėtingų tapatybės ir draugystės išbandymo sudedamųjų istorijos klodų, kurių, deja, savo paauglystėje nei ankstyvojoje, nei vėlyvojoje neturėjau galimybės skaityti. Tiesą sakant, pavydžiu mūsų paaugliams ir jų tėvams, kad jie turi tokią įvairią literatūrą, kuri ir gydo, ir guodžia, ir leidžia patirti tekstiniu meniniu būdu pasaulio įvairovės pripažinimą, nes dar prieš 20 metų tokios literatūros niekas nevertė, net manėme, kad jos nėra, nes ji pogrindžio literatūra, net gėdinga ją rašyti, versti ir skelbti viešai.

Romanas skirtas ne vien paaugliams, ne vien tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus tarpsnio skaitytojams. Knyga universali, nors istorijos centre vaizduojamas El Paso miesto šešiolikmetis Aristotelis, vadinamas Ariu, kurio brolis sėdi nežinia, kuriame kalėjime, tėvai apie jį nekalba, o tėvas išvis užsisklendęs po karo Vietname ir nenori apie tai kalbėti, todėl Ario ir tėvo santykiai komplikuoti, nes šalti ir tolimi. Aristotelis tipinio meksikietiško gymio amerikietis, gyvenantis meksikietiškame mieste, tačiau dėl savo uždaro ir ūmaus būdo neturi draugų, tačiau reikalui esant gali bet kada paleisti kumščius į darbą. Lemtingą vasarą jis netikėtai susipažįsta su Dante baseine, kuris bendrauja kiek kitaip nei likę jo bendraamžiai. Be to, Dantė labiau amerikietis pagal išvaizdą, švelnus ir iš savo išsilavinusių tėvų paveldėjo mąslų ir filosofišką požiūrį į pasaulį, tad jis pradeda mokyti Aristotelį plaukimo, bet vasara paaugliams tampa rimtu išbandymu, įvyksta keletą tragedijų, kurios tik dar labiau sutvirtina dviejų draugų prieraišumą.

Akivaizdu, kad Aristotelis pradeda jausti šiltesnius jausmus Dantei, tačiau, kaip jau įprasta, suveikia atmetimo reakcija. Istorija vaizduoja 1987-uosius (kai pradeda siautėti AIDS ir homoseksualai kaip niekad viešai demonizuojami tikinčiųjų ir respublikonų kraštutinių, nors knygoje ši problema neryškinama), dar ne tokius liberalius laikus, kokie yra šiandien, tad visuomenėje susiformavęs požiūris į vienos lyties santykius smarkiai veikia Ario savivertę ir tapatybės neigimo-priėmimo procesus. Galiausiai dalį laiko Aristotelis skiria susivokimui, bendrauja su Dante laiškais, prisijaukina atrastą šunį Legsę, pamažu išmoksta vairuoti tėvo nupirktą pikapą ir, atrodo, kad gyvenimas tęsiasi, kol kitą vasarą nepasirodo vėl tas pats Dantė, kur kas atviresnis ir pasiryžęs savo tėvams atskleisti tai, kas jis toks...

„Greičiausiai pasikalbėsiu tik su tėčiu. Jau repetuoju kalbą. Ji prasidės maždaug taip: privalau tau kai ką pasakyti. Man patinka berniukai. Neimk manęs nekęsti. Prašau, neimk manęs nekęsti. Juk t, tėti, irgi vaikinas.“ Kalba iki galo dar neparengta. Dar reikia prie jos padirbėti. Dabar ji kažkokia vargana. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad mane laikytų vargšu. Tai, kad žaidžiu kitoje komandoje, nereiškia, jog esu apgailėtinas žmogus, maldaujantis meilės. Mano savigarba tikrai nėra tokia žema (p. 246).“

Benjamin Alire Sáenz

Kol Aristotelis dirba su savo jausmais ir prieštaringai juos slepia po stereotipais, tačiau laikosi Dantės draugystės, tuo pat metu Dantė jau dirba su tuo, kaip jo homoseksualumą priims tėvai. Visgi abiem veikėjams itin svarbus priėmimo šeimoje aspektas, kuris garantuoja orumą, tad su viso kito pasaulio prieštaravimais ir priešiškumu, turint tėvų palaikymą, galima anksčiau ar vėliau susidoroti, nes nesi vienas pasaulyje. Žinote, knyga apie 1987-uosius, man regis, autorius rašydamas iš brandžios savo perspektyvos šiek tiek koreguoja tam tikrus kriterijus, idealizuoja komplikuotus sūnų ir tėvų santykius. Knygos pabaigoje Ariui susivokti padeda ne kokios nors muštynės, o motinai įdėjus į rankas šalto alaus ir pasikalbėjus apie tėvų plika akimi matomus jo draugystės su Dantės požymius. Kitaip sakant, tėvai nudirba kalbėdamiesi sunkųjį Aristotelio darbą, kai tuo tarpu tikrovėje dažniausiai tėvai nėra linkę priimti savo homoseksualių vaikų tapatybės dalies ir tai visam gyvenimui komplikuoja jųjų santykius. Knyga, sakyčiau, apie geresnę tikrovę ir variantą, galbūt pats autorius kažkada norėjo, kad taip jam būtų nutikę 1987-aisiais, tad kaip romanas ši knyga iš tikrųjų turi romantinio polėkio, šiokios tokios užuovėjos ir paguodos skaitantiems homoseksualų tėvams ar patiems homoseksualams, lengviau kitiems empatiškai suvokti gėjų ir lesbiečių santykius, kurie pagrįsti dažniausiai tais pačiais draugystės, pasiaukojimo, pagarbos, orumo ir t. t. kriterijais kaip ir heteroseksualių porų.

Kaip Aristotelis sprendžia savęs priėmimo problemas? Ogi slėpdamas nuo savęs mintis, užsiimdamas tuo, kad liktų mažiau laiko mintims ir savianalizei. „Man patinka turėti pinigų ir neturėti per daug laiko savęs gailėti (p. 211).“ Jis kilnoja svarmenis, bėgioja su Legse, skaito knygas, bando santykius su merginomis, tačiau mintys vis sukasi apie Dantę.

Kita vertus, kitas romano sluoksnis apie Aristotelio šeimos tragediją, susijusią su brolio įkalinimu, slegia Arį visą knygos pasakojimą. Jam instinktyviai reikia išsiaiškinti brolio bylą, tačiau ne bet kokiu būdu, o atsivėrimu, t. y., kad užsisklendę ir ignoruojantys tėvai patys prabiltų ir nuimtų, sugriautų tą atsivėrusią tylos ir tuštumos atitvarą. Visoje šioje istorijoje aidi ir politinė JAV šalies problema: ką reiškia būti etniniu meksikiečiu JAV-ose, kai tavo odos spalva daug tamsesnė už įprasto meksikiečio? Būti ir gyventi kaip žmogus invazinėje kultūroje, kurioje jautiesi antrarūšis kaip, beje, ir homoseksualas heteronormatyvioje visuomenėje.

Visgi knyga nepaprastai skaidri. Žinau, kad yra sukurtas pagal jį ir kino filmas (rež. Aitch Alberto, 2022). Romanas puikiai ir greitai skaitosi, nes jame mažai aprašymo, daug dialogų ir pokalbių, kuriuose autorius gana literatūriškai konstruoja humorą. Man knyga pasirodė kinematografiška, lyg kokie kino ar serialo apmatai, kurie slyste slysta skaitytojui, tad knyga, nors ir apie sudėtingus jaunuolių pasaulius, paslaptis, kurie glūdi ne žvaigždėse, o jų pačių jausmų suvokime ir priėmime, tačiau primena populiariojo pop romano stilistiką, kur dinamika ir veiksmai schematiškai nuspėjami ir tikslingai bei tvarkingai apibrėžti. Nepaisant to, labai smagiai praleidau laiką skaitydamas, buvau įtrauktas, susitapatinęs ir vėlei mėgavausi populiariąja literatūra, tad patį kūrinį vertinu palankiai, nors, mano akims, ji gal reikalingesnė buvo prieš 20 metų, tačiau šiandien galima kompensuoti ir šitaip: skaityti be jokio amžiaus cenzūravimo ir išankstinių žanrinių ar teminių nusistatymų.

Jūsų Maištinga Siela